Parko valdytojams rūpi skulptūros, o ne klaipėdiečių palaikai

Klaipėdos skulptūrų parke per Vėlines dega žvakutės – miestiečiai dar prisimena, jog čia daugiau kaip pusantro šimto metų buvo kapinės, atiduoda pagarbą amžinojo poilsio atgulusiems 1923 m. sausio 15-osios sukilimo dalyviams, Klaipėdos miesto mecenatui, humanistui Vyneriui, tūkstančiams klaipėdiečių, kurių nė vardų nežino.

O derėtų žinoti, nes čia, skulptūrų parke, guli ir Klaipėdos miestui ypač nusipelniusių žmonių palaikai. Čia palaidoti Klaipėdos istorijos autorius Zembrickis, Klaipėdos uosto statytojas, knygos apie uostą autorius Karlas Veitas, istorikas Arturas Bitensas, dailininkas Adomas Brakas, alaus daryklos įkūrėjas Rainekė, kunigas, pirmosios mokyklinės chrestomatijos autorius Jakobė, lituanistas, pirklys, žvejybos meistras Berbomas ir kt.

Kada nors prisimins

Deja, jų atminimas dabartiniame Klaipėdos skulptūrų parke kol kas nėra niekaip įamžintas. Pasak parką prižiūrinčio Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotojo Evaldo Jurkevičiaus, yra planų, kad parke kada nors atsirastų memorialas ar atminimo lenta, kurioje būtų surašytos šių garbingų žmonių ir kitų čia palaidotų klaipėdiečių pavardės, bet kol kas tai – tik diskutuotina idėja.

„Dabar čia yra parkas ir šiuo metu mums svarbiausia restauruoti ir apsaugoti nuo vandalų čia esančias skulptūras bei aplinką. 2004 m. Klaipėdos miesto Taryba išleido potvarkį, leidžiantį žmonėms paguldyti neaukštą lentelę su įrašu, kas čia palaidotas. Iniciatyva sveikintina, tik ne visi laikosi nurodymų ir stato aukštesnius antkapius. Muziejuje yra senas kapinių planas, tačiau jis – labai chaotiškas. Jei pradėsime pagal jį kažką atstatinėti – grįšime į kapinių stadiją. O tai nėra mūsų tikslas”, – sakė E. Jurkevičius.

Istorikas Dainius Elertas ir leidėjas, fotografas Kęstutis Demereckas mano kitaip. „Ši vieta – pirmiausia kapinės. Ir visi klaipėdiečiai ir miesto svečiai turi tai žinoti. Tai, kad čia stovi skulptūros, o ne kryžiai – baisiausio, brutaliausio sovietmečio valdžios nusikaltimo ženklas. O tai, kad iki šiol nėra įamžintas atminimas žmonių, kurie atidavė gyvenimus ir visus savo turtus Klaipėdos miesto klestėjimui – didelė nepagarba jiems ir sau”, – įsitikinę miesto istorijos tyrinėtojai.

Suokė lakštingalos

Dabartinio skulptūrų parko vietoje buvusių centrinių Klaipėdos kapinių vaizdą šiandien bandome rekonstruoti iš Mažosios Lietuvos kultūrinio palikimo saugotojo, meno vertybių restauratoriaus, Klaipėdos kalvystės muziejaus įkūrėjo ir vedėjo Dionyzo Varkalio, fotografo, leidėjo Kęstučio Demerecko bei istoriko Dainiaus Elerto pasakojimų.

„XIX a. Klaipėdoje buvo daug kapinių – prie Baptistų bažnyčios, Vitės kvartale, šalia dabartinio Žalgirio stadiono, Žvejybos uosto teritorijoje, kiekvienas dvaras, ūkis turėjo atskiras savo kapinaites. Dabartinio skulptūrų parko vietoje žmonės pradėti laidoti nuo XVIII a. septynmečio karo. Žinoma, kad 1757 m. čia palaidoti rusų kareiviai”, – pasakojo D. Elertas.

„Žemę centrinėms miesto kapinėms padovanojo Klaipėdos mecenatas Vyneris. Jis buvo žydas, tačiau klaipėdiečiai, įvertinę jo nuopelnus, jį palaidojo šiose miesto kapinėse ir pastatė jam panteoną (Žydai buvo laidojami atskirai kapinėse, kurių vietoje dabar yra senasis turgus. – Aut. past.)”, – atkreipia dėmesį D. Varkalis.

K. Demereckas, savo leidykloje „Libra Memelensis” išleistoje Zembrickio Klaipėdos istorijos knygoje suranda, kad Klaipėdos miesto centrinės kapinės buvo pašventintos 1820 m. sausio 7 d. Pacituoja Zembrickio pasakojimą, jog kapinės buvo labai mėgstamos miestiečių kaip gražus parkas. Jos buvusios labai ūksmingos, čia augę daug įvairių medžių, suokdavo lakštingalos, kukuodavo gegutės.

„Kapinės buvo dviejų dalių. Vakarinėje dalyje, nuo centrinio tako link Klaipėdos universiteto Menų fakulteto, buvo daug skulptūrų iš atvežtinio itališko, švediško marmuro, buvo įrengti kapų rūsiai, koplyčios. Į rytų pusę nuo centrinio tako kapai buvo puošiami metalu”, – pasakoja D. Varkalis.

„Beje, šios kapinės buvo kelis kartus užpiltos. Kai palaidojama visa šeima, ir kapai nustojami prižiūrėti – jie užpilami ir ant viršaus vėl laidojami žmonės”, – paaiškina K. Demereckas.

„Piltiniai antkapiai buvo rytinėje kapinių pusėje. Visos kapinės buvo išdalintos kvartalais. Kiekvienas kvartalas buvo aptvertas labai gražia lieto ketaus tvora. Į kiekvieną kapą buvo padaryti laiptukai”, – piešia buvusį kapinių vaizdą D. Varkalis.

Pažeidė tarybinius įstatymus

„Po Antrojo pasaulinio karo, kai Klaipėdoje neliko vietinių gyventojų, niekas kapinių neprižiūrėjo. Prasidėjo baisus barbarizmas. Žmonės eidavo į kapines gerti vyno. Kapinių rūsiai buvo paversti tualetais. Į vietinių gyventojų kapus, ant viršaus, laidodavo iš fronto grįžusius karius ir prie to paties seno gražaus kryžiaus, pastatyto Kokios nors Gertrūdos atminimui privirindavo kitą skersinį su užrašu „Piotr Ivanovič”, – pasibaisėdami atsimena D. Varkalis ir K. Demereckas.

Pasak D. Varkalio, apie 1960-uosius metus vakarinė Klaipėdos kapinių dalis jau buvo visiškai sunaikinta. O K. Demerecko manymu, dar 1973 m. kapinės buvo pakankamai geros būklės. „Šilutės kapinės buvo daug labiau apleistos, tačiau jos išsaugotos iki šių dienų, o dabar pradėtos labai gražiai tvarkyti”, – lygina fotografas.

D. Varkalio manymu, Klaipėdos vykdomojo komiteto nutarimas sunaikinti senąsias Klaipėdos kapines pažeidė net tarybinius įstatymus. „Pagal tuometinius įstatymus kapines sunaikinti buvo galima tik po 25-erių metų nuo paskutinio palaidojimo. O čia nebuvo praėję nė penkeri metai. Po tokio nuosprendžio kai kurie žmonės savo giminaičių palaikus iškėlė, o kiti iš principo neiškėlė. Prisimenu, jog rašytojas Romualdas Lankauskas tuomet pradėjo aršią kovą dėl kapinių išsaugojimo. Čia buvo palaidotas jo tėvas”.

Įsakymas nušluoti kapines nuo žemės paviršiaus, pasak pašnekovų, buvo duotas 1975 m. „Atlikti šį siaubingą nusikaltimą buvo pasamdyta daug labai baisių, kažkokių prasigėrusių darbininkų”, – prisimena K. Demereckas.

„Bet buvo ir tokių, kurie nebuvo abejingi šito turto naikinimui. Su keliais darbininkais be jokių kyšių sutariau, jog pasiimsiu 8 sunkvežimius senųjų metalo kryžių ir tvorelių”, – pasakojo D. Varkalis.

Įkūrė Kalvystės muziejų

„Mano sumanymui išgelbėti nuostabius kalvystės meno dirbinius nepasipriešino net tuometinė valdžia. Visi juk suprato kokią šventvagystę daro. 2 sunkvežimius kryžių nuvežėm į Kraštotyros muziejų, 2 sunkvežimius – į restauravimo institutą, 4 sunkvežimius nusivežiau į savo dirbtuves Daržų g. 10. Paskui man didžiąją dalį tų kryžių iš dirbtuvių pavogė, atradau jau supresuotus pas metalo supirkėjus.

Ką darysiu su tais kryžiais tuo metu nežinojau. Tik norėjau juos išsaugoti, nes širdis verkė matant kaip tokį grožį niokoja. Tada sau prisiekiau, kad visą likusį gyvenimą pašvęsiu Mažosios Lietuvos kultūrinio palikimo išsaugojimui”, – pasakoja D. Varkalis.

Tuomet jis buvo tik Jūreivystės mokyklą baigęs laivų mechanikas. Metalo apdirbimo technologijų žinias jaunas junga sumanė panaudoti metalo kūrinių restauracijai.

„Pradėjau ieškoti vietos, kur įkurti restauravimo dirbtuves Klaipėdoje. Visai netyčia senamiestyje atradau apleistą teritoriją su XIX a. kalvės staklėmis. Parodžiau jas tuometiniam vykdomojo komiteto pirmininkui Alfonsui Žaliui ir ši teritorija buvo išnuomota man kaip kūrybinės dirbtuvės, o architektams duotas nurodymas projektuoti pastatus Kalvystės muziejui. Tai buvo 1975 m. O Kalvystės muziejus su visiškai įrengta senųjų Klaipėdos miesto kapinių kryžių, tvorelių ir kitų metalo dirbinių ekspozicija atidarytas 1992 m. Architektė Laima Šliogerienė suprojektavo pastatą kaip koplyčią. Mano manymu, jis puikiai atitinka sunaikintų kapinių dvasią”, – įsitikinęs D. Varkalis.

Tikri kryžiai

Muziejininkas sutiko daugiau papasakoti ir apie eksponatus, atkeliavusius į muziejų iš kapinių.

„Muziejuje saugome apie 100 kryžių. Visi jie – evangelikų liuteronų, nes evangelikų tikėjimas buvo dominuojantis šiame krašte. Kryžiai, tvorelės buvo kalamos čia pat Klaipėdoje. XIX a. viduryje Klaipėdoje buvo septynios kalvės. Žymiausi kalviai buvo Gustavas Kackė (jo kalvės vietoje ir yra Kalvystės muziejus. – Aut. past.), Aušraitis. Kalvystės dirbiniuose atpažįstame tuo metu vyravusius jugendo, eklektikos stilius.

Mažosios Lietuvos kryžiai labai skiriasi nuo Didžiosios Lietuvos kryžių. Ten kalvis nukaldavo visą kryžių, puošdavo jį saulute su pagoniškais simboliais. O Mažosios Lietuvos kryžius meistrai komponuodavo iš serijiniu būdu daromų dekoratyvių metalo detalių. Detalės vaizduodavo augalinius motyvus, rožes, tulpes, spirales, kryžiukus ir pan. Čionykščiuose kryžiuose niekada nebuvo vaizduojamas nukryžiuotasis ir jokie pagoniški simboliai, čia nėra saulučių. Mažosios Lietuvos kryžiai buvo nedideli iki 1 metro aukščio, o Didžiojoje Lietuvoje buvo ir kelių metrų aukščio koplytstulpiai.

Beveik visi įrašai kryžiuose padaryti prūsų lietuvių tarme. Pavyzdžiui: „Čionai ilsis gaspadorius Anckis Bundals iš Bundalų, gimęs 5 januario 1831, miręs 21 juni 1889 m bei jo trys kūdikiai Martins, Eve bei Mikelis”, – pagarbiai paskaito Dionyzas Varkalis ir atsidūsta: „amžiną jiems atilsį”…

Jurga Petronytė