Valdančiajai koalicijai laikas gedulingoms mišioms? Nebūčiau toks tikras, nepaisydamas aštrių Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho penktadienį padarytų pareiškimų, kad darbiečiai ne tik svarstą galimą savo kandidatą į Premjero postą, bet ir neatmetą pirmalaikių Seimo rinkimų galimybės. Diagnozė koalicijai vis dėlto ne tokia vienareikšmė, nors ir aštrios V.Uspaskicho Algirdui Brazauskui skirtos strėlės, kad šis „padarė nemažai klaidų per metus, ir viskam yra ribos”.
Iš tikrųjų per A.Brazausko aroganciją vis didesniais pagreičiais įsisukantis skandalas dėl jo žmonos verslo jau pačiu artimiausiu metu gali tapti nebesustabdomas ir nelabai tepriklausantis nuo žaidimų politikos užkaboriuose. Tačiau koalicijos pleišėjimo priežastis – ne A.Brazauskas ir jo problemos. Bet kuriuo atveju ši priežastis toli gražu ne pagrindinė. Yra ir svaresnių, nors iš pirmo žvilgsnio ir ne tokių akivaizdžių. Tarkime, tik 22 Seimo narių mandatus turintys, tačiau ministrų kabinete dominuojančias pozicijas užimantys socialdemokratai per vienus koalicijos gyvavimo metus kitiems trims partneriams spėjo gerokai „įsiėsti” dėl uzurpuoto „vyresniojo brolio” koalicijoje vaidmens. Tam tikras valdančiųjų ketvertuko santykių nepatvarumas buvo užprogramuotas prieš metus.
Taigi, kalbant paprasčiau, pagrindinė dabartinių ratilų priežastis – Darbo partijos noras peržiūrėti koalicijos sutarties pozicijas. Dar aiškiau – pasinaudojus A.Brazausko skandalu, atsiimti tai, kas, V.Uspaskicho ir jo bendrapartiečių nuomone, jiems priklauso.
Ant politinių kortų stalo – labai paprasta aritmetika. Seime 39 Darbo partijos atstovai (5 ministrų portfeliai Vyriausybėje), 22 socdemai (Premjeras ir 5 ministrai), 11 socialliberalų (2 ministrai) ir 11 valstiečių (1 ministerija): taigi koalicijai priskirtinos 84 nominalios seimūnų galvos.
Kas žais pokerį, o kam lemta rinkti tik mizerį?
Suprantama, kad tikromis kortomis čia žais tik darbiečiai su socialdemokratais. Artūro Paulausko socialliberalams ir Kazimieros Prunskienės valstiečiams šioje partijoje liktų tik dramblių kautynėse savo pozicijas siekiančių išsaugoti liliputų vaidmuo.
Vertinant Darbo partijos galimybes pretenduoti į daugiau pozicijų, reikia turėti galvoje, kad be socialdemokratų ko nors tikėtis jai labai sunku. Prireikus darbiečiai Seime gal ir surastų daugiau nei dvi dešimtis naujų partnerių, galinčių pakeisti iš koalicijos sumaniusius pasitraukti socialdemokratus: realiausiai iš 9 liberaldemokratų, 4 „mišrūnų” ar net 8 Artūrui Zuokui vis dar ištikimų liberalcentristų. Tačiau, įvertinus šio kontingento margaspalviškumą ir net tam tikrą odioziškumą, tokia rokiruotė nebūtų nei lygiavertė, nei, matyt, ilgaamžė.
Dar bevertesnis V.Uspaskicho deklaruojamas, bet vis dėlto tariamas pirmalaikių rinkimų siekis. Visiškai neįtikėtina, kad vien dėl Darbo partijos norų tokiam sprendimui ryžtųsi Prezidentas Valdas Adamkus. Kita vertus, dar didelis klausimas, ar pirmalaikiuose rinkimuose Darbo partija dėl įvairių priežasčių gali tikėtis radikaliai pagerinti dabar turimą aritmetiką.
Todėl tikėtiniausia, kad ir šios savaitės antroje pusėje iš V.Uspaskicho lūpų pasipylę griežti tekstai A.Brazauskui viso labo panašūs į tradicinį pusnuogių Naujosios Zelandijos maorių šokį, įsivaizduojamam priešui norint padaryti įspūdį prieš derybas koalicijos Politinės tarybos posėdyje, nukeltame į ateinančią savaitę.
Akivaizdu, kad lygiai taip pat, kaip ir prieš metus, koalicijos ateitis didžiąja dalimi vėl priklauso nuo socialdemokratų veiksmų. Tačiau, kitaip nei pernai įvykusiose derybose dėl valdančiosios koalicijos sudarymo, šiandien jie gali tik prarasti savo pozicijas. Susilpnėjus A.Brazausko, kaip Premjero, pozicijoms, artimiausioje ateityje jiems net nelabai realu išlaikyti valdžioje turimą svorį. Socialdemokratai prieš metus formuojant valdžios struktūras postų gavo gerokai daugiau, nei leido tikėtis sveikas protas. Lyginant Seime jų turimų vietų ir ministrų postų skaičių, disproporcijos matomos plika akimi.
O disproporcijos ir politikoje nėra ilgaamžės. Jeigu socialdemokratai iš tiesų suinteresuoti išlaikyti prieš metus sulipdytą koalicinį darinį, jie neturi kitos išeities, kaip tik Darbo partijos naudai atsisakyti geriausiu atveju vienos ar dviejų iš kurių nors įtakingų ministerijų (prie tokių priskiriamos Finansų, Susisiekimo, Krašto apsaugos, Aplinkos), blogiausiu atveju – užleisti darbiečiams Premjero postą ir atiduoti partneriams dar kurį nors socialdemokratų ministro dabar nešiojamą portfelį. Kad ir kokia baisi ar net nepriimtina socialdemokratams atrodytų A.Brazausko atsistatydinimo galimybė, kitu atveju socialdemokratų perspektyvos bus dar liūdnesnės. Galima daryti visiškai pagrįstą prielaidą, kad, išgirdę ką nors panašaus į tokį pasiūlymą, darbiečiai greitai sugebėtų pamiršti savo tariamą principingumą ir norą pasiknaisioti po Premjero žmonos verslo kelius ir klystkelius.
Tačiau vargu ar šios, taip pat ir kai kurios kitos priežastys gali būti pakankamos, o keturių koaliciją sudarančių politinių partijų nesutarimai – tokie dideli, kad partneriai nebeturėtų kitos išeities, kaip tik išsivaikščioti į visas keturias puses ieškoti naujų draugų.
Ir atvirkščiai. Surasti gerokai svaresnių argumentų, dėl ko dabartinės koalicijos dalyviai turėtų būti suinteresuoti pasilikti vienoje smėlio dėžėje, vertinant pragmatišku požiūriu, yra kur kas lengviau.
Rytas Staselis