Gyvenimas pažymių nerašo

Trijų poezijos knygų autorė Stasė Nedzinskienė į TV3 realybės šou „Dangus” patekusiam sūnui Antanui dovanojo bloknotą ir patarė sunkią akimirką atsiverti dienoraščiui. Zitos Stankevičienės nuotr.
Su pagreičiu gyvenančios fizikos mokytojos, poetės, trijų sūnų mamos Stasės Nedzinskienės kasdienybėje gausu nenuspėjamų dalykų: ravint piktžoles randasi eilėraščiai, fizikos formules mokiniams padeda paaiškinti kultinio rašytojo Paulo Coelho aforizmai, o jaunėlis sūnus Antanas – kaip perkūnas iš giedros! – sumano dalyvauti realybės šou „Dangus”.

Obuolys ir 32-as aukštas

Gal todėl, kad užaugo gražia gamta garsėjančioje Dzūkijoje, namai S.Nedzinskienei neatsiejami nuo medžių. Kai drauge su vyru Antanu rinkosi sklypą būsimajam namui, į akis krito kriaušė, vėliau tapsianti kiemo ašimi. Pavasarį ji apsipila žiedais, rudenį vaišina gausiu derliumi, aplink stalą po ja susėda visa Nedzinskų šeima.
Ne tik mintimis ponia Stasė vis sugrįžta ir prie kito medžio – senutės obels, augančios jos gimtinėje Samninkuose. Vieną rudenį obelis subrandino vienintelį vaisių. Stasės mama obuolį nuskynė, padėjo į kuparą, o žiemą padalijo vaikams.
Gimtieji namai S.Nedzinskienę lydi ir eilėraščiuose, ir kompiuterio ekrano užsklandoje – tokią sodybą įamžino su fotoaparatu mamos gimtinę išmaišęs sūnus Antanas, dažnas svečias septintą dešimtį perkopusios močiutės vienkiemyje. Nors nuo Alytaus jį skiria bemaž šimtas kilometrų, žiniasklaidos naujienas intensyviai sekanti močiutė bene vienintelė nujautė, ką žada iškrėsti mylimas anūkas, dar vasaros pabaigoje giminės susiėjime išsitaręs: „Gyvensiu 32-ame aukšte!..”

Gyvenimo tvermės dėsnis

Pusiausvyros tarp fizikos ir lyrikos visą gyvenimą ieškanti S.Nedzinskienė savo kelią į Alytų šiandien vadina lemties išdaiga, patvirtinančia… energijos tvermės dėsnį: negali iš anksto žinoti, kur prarasi, o kur atrasi, bet viskas į gera.
Šeimai paaukojusi paskyrimą į Vilniaus mokslinių tyrimų institutą ir akademinę karjerą, Stasė savo pašaukimą netikėtai atrado mokykloje. Fizikos mokytoja ekspertė, Alytaus Panemunės vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja šiandien neabejoja – čia jai skirta vieta.

Ir nėra ko stebėtis, jei Vilniaus universitete vyriškus fizikos mokslus krimtusi dzūkaitė vyro iš bendramokslių taip ir neišsirinko, nors galimybių tikrai turėjo – Stasė užkrečiamai juokiasi – juk kurse buvo vos kelios merginos!

Būsimąjį vyrą Antaną Nedzinską, Alytaus šaldytuvų gamyklos inžinierių (iš tų pačių Nedzinskų – jiedu tolimi giminės su a. a. gamtininku Vytautu Nedzinsku, palikusiu ryškų pėdsaką Stasės širdyje ir kūryboje) sutiko pusbrolio vestuvėse, ir ateitis buvo nulemta.
Mokslus pašnekovė baigė jau po akademinių atostogų – augino vyriausią sūnų Laimį.

Penki kampai keturiose rankose

Kitaip nei dauguma moterų, S.Nedzinskienė prisipažįsta namie laikanti „tik” keturis kampus. Penktasis – ant vyro Antano pečių, o tiksliau, auksinėse meistro rankose. Tai jis statė namą gatvėje poetišku Jurginų vardu, sumeistravo milžiniškas, tarsi iš kokios pasakos nusižiūrėtas sūpuokles, sodą puošiančias medines skulptūras.
Šeimininkas rūpinasi ir vyriškais ūkio darbais: malkomis, namo šildymu. (Tą vakarą, kai viešėjome Nedzinskų namuose, ponas Antanas buvo išvykęs į Vilnių, pas sūnų Liną, sostinėje statantį namą. Linui tėvelio patarimas – aukso vertės.)
„Namams aš neskiriu labai daug laiko, galima sakyti… nesu namų žmogus!” – stebina pašnekovė, vos prieš kelias minutes su meile pasakojusi apie savo gėlynus, vedžiojusi po jaukumu dvelkiančius namus. Ir priduria: „Nevergauju tvarkai, negaudau kiekvienos dulkelės, verčiau į parodą, literatūros vakarą nueinu, su žmonėmis pabendrauju. Rodos, dar pasipildau energijos, o ne pavargstu – toks jau mano būdas”.
Veiklios moters kredo lakoniškas: „Jei gyveni – tai ir gyvenk!” Spėti reikia visur: Lietuvos fizikos mokytojų asociacijos valdybos narė, trijų poezijos knygų autorė, literatų klubo „Tėkmė” narė, Dzūkų kultūros draugės pirmininkė, „Dainavos” žurnalo redaktorių kolegijos narė… Tai vis S.Nedzinskienės „popamokinė” veikla, kurioje ji nepakeičiama organizatorė ir draugijos siela.

Apie iššūkius, dangų ir vienuolyną

„Būdama 26-erių išmokau vairuoti, 30-ies – plaukti, sulaukusi 50-ies įvaldžiau kompiuterį, pradėjau jį taikyti fizikos pamokose, sukūriau pateiktis kiekvienai pamokai, o dabar labai noriu išmokti anglų kalbos… Jau netrukus su kolegomis pradėsime intensyviai mokytis šios kalbos!” – S.Nedzinskienė neslepia ne tik drąsiai priimanti gyvenimo iššūkius, bet ir pati juos prisišaukianti, – kad gyvenimas nebūtų nuobodus.
Ir sūnus visuomet raginusi išmėginti pasitaikančias galimybes, tačiau… „Ne, realybės šou, žinoma, omenyje neturėjau, bet jei jau taip atsitiko…” – moja ranka pašnekovė ir žvilgteli į laikrodį – 20.30 val. prasideda kasdienė „Dangaus” transliacija per TV3. (Dažną savaitgalį S.Nedzinskienė skuba ir į koncertų filmavimą Vilniuje ar Kaune, tiesa, susitikti su Antanu šou organizatoriai jai neleidžia – toks jau tas išsvajotasis dangus…)
Stasė akimirką susimąsto: ne paslaptis, bet ir nedaugeliui žinoma, jog žmonių, pareigų, iššūkių ir idėjų sūkuryje besisukanti moteris dvejus metus ieškojo dvasinės ramybės netoli Jurbarko įsikūrusiame Paštuvos karmeličių vienuolyne.
„Jums reikia važiuoti į Paštuvą!” – direktoriaus pavaduotoją ugdymui ne kartą ragino Panemunės vidurinėje mokykloje dirbęs kunigas Arūnas Simonavičius. „Ką jis manyje įžvelgė – ir šiandien nežinau, bet, matyt, žinojo, ką sako…” – konstatuoja S.Nedzinskienė.
Iš vienuolyno mokytoja grįžo tiesiog spinduliuodama, atsikračiusi nereikalingos atsakomybės už kitus jausmo, pakeitusi požiūrį į gyvenimą. Jos didysis atradimas – ką gali, daryk dabar, nes paskui gali nebūti kada.

„Liepsnovaizdis” rusena ir gėlynuose

„Jei būčiau tapusi literatūros mokytoja, kažin ar rašyčiau eiles?” – svarsto S.Nedzinskienė, dažnai girdinti tą patį klausimą: kodėl ji, literatė, pasirinkusi fizikos mokslus?
Poetinę kibirkštėlę Stasė sako pajutusi anksti, dar paauglystėje. Mesti kelią dėl takelio paskatino nuostabus mokytojas, tikras eruditas Zigmas Ramanauskas. Nors dėstė fiziką, labai mėgo ir literatūrą, o po kelių dešimtmečių tapo geriausiu savo mokinės kūrybos kritiku.
„Filosofas Arvydas Šliogeris poetinę kalbą pavadino liepsnovaizdžiu. Tai – kalbos podirvis, toji liepsna gali ir tave pagauti, jei turi savyje to, kas dar gali degti” – laiškuose Stasei mokytojas rašė apie paslaptingąjį kūrėjo įkvėpimą, kurio mįslės iki šiol neįmena ir ji pati. Eilėraščius sako tiesiog parsinešanti: kartais – iš gėlynų, kuriuos ravėdama sudėlioja žodžius, kartais – iš nakties tylos, priklausančios tik jai, vienintelei namų pelėdai.
Eilės ateina tarsi savaime, kaip mokytojos ranka moksleivių fizikos kontroliniuose darbuose nejučia ištaiso… gramatikos klaidas.
„O kai aš jiems sakau, kad jau išdėsčiau temą ir nebežinau, ką galėčiau pridurti, jie sufleruoja: „Eilėraštį!” – šypsosi S.Nedzinskienė, neabejojanti, jog vaikams reikia byloti į širdį. Juk lemia ne žinios, o kažkas daugiau – gyvenimas pažymių nerašo.

Apie kūrybinius planus ir tandemus

„Jeigu jau eini, tai eik iki galo!” – palinkėjo S.Nedzinskienė realybės šou „Dangus” atranką (iš penkių tūkstančių kandidatų buvo atrinkta penkiolika) įveikusiam sūnui Antanui, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto viešųjų ryšių magistrantūros studentui, knygos apie gamtininką V.Nedzinską autoriui.
Stasė sako sūnaus sprendimo nelinkusi sureikšminti – nors iš džiaugsmo rankomis neplojo, gerbia ir palaiko jį visa mamos širdimi, bet ar galėtų būti kitaip?..
„Lietuvos Respublikos piliečio Antano Nedzinsko kambarys”, kaip skelbia lentelė ant durų, dabar tuščias, grįžtančio savininko čia laukia kaklaraiščių ir lietuviškos estradinės muzikos plokštelių kolekcijos.
Dažną vakarą po darbo parėjusi namo, Stasė pirmiausia įsijungia ne arbatinuką, o muzikinį centrą. Pastaruoju metu klausosi panevėžiečio muzikanto Sigito Stankūno dainų, sukurtų pagal jos eiles, – šios vasaros kūrybinės pažinties rezultato.
Ateities planus S.Nedzinskienė taip pat pirmiausia sieja su poezija: „Norėčiau išleisti knygelę anūkams – turiu pluoštą eilėraščių vaikams. Galvoju ir apie „fizikinių” eilių rinktinę, bet viskam turi ateiti savas laikas”.
Pašnekovė šypteli: tikras paradoksas – kaip poetė „išgarsėjusi” Antano dėka („Danguje” vaikinas gavo užduotį sukurti dainą pagal jos eiles), tokiu kūrybiniu tandemu, regis, galėtų pasidžiaugti ir kita prasme – mamos eiles sūnus juk deklamuoja atmintinai!..