Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojos slaugai Olgos Puchliakovos darbo kabinete pasigirdo kraupus raganiškas juokas.
Besišypsanti medikė paskubomis spaudė lėlytes-raganas, paliestos jos pradėdavo raganiškai kvatotis, skleisti įvairius magiškus garsus. Viena ragana, dukters dovana, ne tik kvatojosi, bet ir kratė kojas, dar kitos – vaikščiojo ir blykčiojo akimis.
Raganiškas kvatojimas sutrikdė lankytoją
„Visos moterys – raganos, o vyrai – velniai. Aš esu dar pusiau ragana, nes tikrąja tampama sulaukus 104 metų, – nusijuokė energinga medikė. Ir švelniai rankomis liesdama demonstravo lėlytes. – Šis hobis pralinksmina ir mane, ir kolegas, ir pacientus. Ar galima tokių raganų bijoti?”
Tiesa, kartą vienam pacientui nebuvo juokinga. Tą dieną pas O.Puchliakovą atėjo kolegė. Medikės pabendravo, o išeidama kolegė spustelėjo vieną raganaitę. Vaiduokliškas raganos juokas pasigirdo tik po kelių akimirkų. Nutilus juokui, Olga pradarė duris ir pamatė atėjusį lankytoją.
„Ne, ne, gal aš kitą kartą”, – traukdamasis atatupstas į Olgos kvietimą užeiti atsakė ligonis.
„Viena, dvi… penkiolika, dvidešimt…” – skaičiavo kabinete raganas gydytoja ir galiausiai šypsodamasi bakstelėjo pirštu į save. Penkiasdešimtmetės moters kolekcijoje – beveik trisdešimt raganų.
Praskaidrina niūrias valandas
„Olgai važinėti ir vaikščioti pėstute netinka, nebent – skraidyti ant šluotos”, – 1999 metais pajuokavo vienas kolega, kai susižeidusiai kaklą ir įtvarą po šaliku slepiančiai Olgai padovanojo raganėlę su panašiu šaliku. Vėliau porą raganų nusipirko pati Olga, ir prasidėjo raganiškos dovanos: kolegos, draugai, artimieji, pacientai. Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktorius Juozas Skirmantas Paukštys vieną raganą atvežė net iš Filipinų.
Beveik visos raganos kybo gydytojos kabinete, viena, mažutė, stovi ant kompiuterio, dar viena – O.Puchliakovos namuose. Greta raganų ir kelios šluotos. Liūdni pacientų veidai dažnai nušvinta, išvydus grindimis ar stalu vaikščiojančią ir kvatojančią raganą.
„Ragana man – geriausia ir maloniausia dovana. Be to, tai praskaidrina niūrias valandas”, – prisipažino Olga ir prisiminė vieną „raganišką” istoriją.
Įvykis kelyje
Tąkart iš Klaipėdos į Kauną ji automobiliu vežė kelias jaunas koleges. Automobilio gale gulėjo klaipėdiečių dovana Olgai, apie kurią atsipalaidavusios ir plepančios medikės nieko nežinojo. Olga šiek tiek viršijo greitį, automobilis klestelėjo į duobę, vos šoktelėjo, tačiau to užteko, kad įsijungtų raganos mechanizmas. Pasigirdo klaikus kvatojimas, tą pačią akimirką moterys suklykė. Išgirdusi jų klyksmą, Olga staiga sustabdė automobilį, o į jas vos neįsirėžė paskui važiavusi mašina.
„Iš kito automobilio išlipo juodai įsiutęs „dėdė spinta”, – dabar iš šio įvykio juokėsi O.Puchliakova. – „Ji kalta, ne mes”, – tariau vyrui, mostelėjusi ranka į vis dar kvatojusią raganą”.
„Na ir raganos!” – pastovėjęs rėžė vyras ir trinktelėjęs durimis įsėdo į automobilį.
Paklausta, ar 113-uoju numeriu pažymėtas kabinetas – atsitiktinumas, ar noras dirbti būtent tokiu numeriu pažymėtoje patalpoje, Olga nusikvatojo: „Iš pradžių buvo 112, vyko remontas, plėtėmės, tad dabar dirbu 113-ajame. Tiesa, šio skaičiaus nebijau”.
Direktoriaus pavaduotoja slaugai O.Puchliakova šyptelėjo prisiminusi, kad, būtent pradėjus rinkti raganaites, netrukus ji įsigijo juodos spalvos automobilį, o po to 112-uoju numeriu pažymėtą kabinetą pakeitė į 113.
O artėjantis Helovinas? „Oo, taip, šios šventės labai laukiu! Ir dovanų – raganų!”
Darius Sėlenis