„Mūsų darbe įvyksta daugiau liūdnų dalykų nei linksmų, – linguodama galva šyptelėjo vaistininkė Virginija Poškutė. – Juolab kad pagrindinis mūsų darbas – padėti sergantiems ar prašantiems pagalbos žmonėms”.
Ne vaistų pirkti, bet užkąsti
22 metus vaistininke dirbanti V.Poškutė neslėpė, kad tai – sudėtingas, įtampos reikalaujantis darbas, nes pastaruoju metu žmonės tampa piktesni, nervingesni.
„Reikia būti psichologu, išklausyti daugelio klientų problemas, – pasakojo vaistininkė. – Yra žmonių, o mūsų klientų didžioji dalis – vyresnio ir senyvo amžiaus žmonės, kurie išsipasakoja gyvenimo istorijas. Pavyzdžiui, viena moteris kaskart pasakoja apie sūnų, jo nelaimę, patekimą į kalėjimą, išėjimą į laisvę”.
Kai kurie klientai apsilanko vaistinėje, atsineša sumuštinių ir užkandžiauja. Nuolatinė lankytoja – viena čigonė. Kartą ji nusiavė, džiovinosi batus, išsitraukė dešrelių ir pradėjo pietauti.
„Ir mums pasiūlė užkąsti”, – tarė V.Poškutė.
Didžioji dalis vaistinės lankytojų – moterys. Pagrindiniai vyresnių žmonių pirkiniai – vitaminai, maisto papildai, vaistai sąnariams. Moterys dažnai vyrams gimtadienio proga perka brangius vitaminus.
„Ne, tai nebūtinai vitaminas E, – šyptelėjo visą gyvenimą svajojusi apie medikės profesiją vaistininkė. – Yra ir nemalonių žmonių, kurie ateina suirzę ir nori išsilieti. Kartais žmonės stovi eilėje, pamiršta, ko atėjo, ir nusiperka tai, ką pirko prieš juos eilėje stovėjęs lankytojas”.
Išgelbėjo gyvybę
Virginija prisipažino, kad su kolege nekart padėjo čia pat, vaistinėje, apalpusiems lankytojams.
„Štai, padėka kolegei – gėlės”, – šyptelėjusi parodė į pamerktas gėles, kurias gavo nuo vienos apalpusios lankytojos. Tąkart viskas baigėsi sėkmingai: vaistininkių iškviestos greitosios pagalbos gydytojai atskubėjo laiku ir padėjo galėjusiai numirti moteriai.
Virginija šyptelėjo, pagalvojusi, kad visą laiką svajojusi apie medikės darbą, labiausiai nemėgsta… baltos spalvos.
Keisti žmonės? Apsilanko ir tokių, sutiko vaistininkė.
„Neseniai suskambo telefonas. Manęs klausė, ar turiu tokių ir tokių vaistų, – „Kauno dienai” pasakojo V.Poškutė. – „Taip”, atsakiau. O tuo metu eilėje stovėjusi klientė man sako: „Čia skambina man?” Išgirdusi neigiamą atsakymą, atsiduso: „Aš ir galvoju, kas čia man gali skambinti?”
Būna ir ašarų
Laimė, dabar labai retai apsilanko narkomanų. Virginija iki šiol prisimena nemalonų atvejį, kai į vaistinę įpuolė narkomanas, atsigulė prie durų, po to pradėjo švaistytis kėde ir reikalauti psichotropinių medžiagų. Tokios medžiagos, kaip ir anksčiau viagra, laikomos už grotuotų durų, seifuose.
Išdrąsėję žmonės dabar nesikuklina pirkti prezervatyvų ir ne taip, kaip prieš keliolika metų, neklausia, ar jie vienkartinio ar daugkartinio naudojimo.
„Čia – vaistinė ar parduotuvė?” – šis paskubomis į vaistinę įpuolusio žmogaus klausimas Virginijos Poškutės jau nestebina. Kaip ir dažnas klientų prašymas parduoti ne vaistų, bet – nuodų: „Paskutinį kartą prašė nuodų katei”.
Ar teko vaistininkei verkti darbe? Moteris linktelėjo galvą; „Taip… Kartą apsilankė klientas, įdėjau jam vitaminų už šimtą litų. Pasisukau, o jis pabėgo. Buvo labai skaudu. Atsisėdau ir apsiverkiau”.
Darius Sėlenis