„Ugninės” laidotuvės populiarėja

Lietuva – viena iš nedaugelio Europos šalių, neturinčių krematoriumo, tačiau, nepaisant to, daugėja norinčiųjų deginti savo ar artimųjų palaikus

Sunku patikėti, bet iki šiol neturime ne tik laidojimo, bet ir kremavimo įstatymo. Tuo tarpu apklausos byloja, kad ugninėms laidotuvėms pritaria daugiau nei pusė šalies didmiesčių gyventojų, kurie įsitikinę, kad šis alternatyvus laidojimo būdas padės išspręsti kasdieną vis aštrėjančią naujų kapaviečių stygiaus problemą.

Kasmet į Rygą kremuoti iš mūsų šalies išvežama apie 300 mirusiųjų. Šis skaičius pamažu, bet auga.

Artimieji velionį į Rygą lydi retai

Kaune veikianti laidojimo paslaugų firma „Rimtis”, kaip ir dauguma kitų, priima užsakymus nuvežti kremuoti mirusįjį į Rygą. Anot „Rimties” darbuotojos Vaivos Jakšienės, kasmet daugėja pageidaujančiųjų šios paslaugos. „Urnos su pelenų kapsule vežamos į užsienį, laidojamos kapavietėse Lietuvoje arba pelenai išbarstomi virš Baltijos jūros. Mirusiojo namuose kapsulė lieka retai”, – pasakojo V.Jakšienė.

Vienas kaunietis medikas, mirus jo mylimai mamai, sudegino jos palaikus Medicinos universiteto krematoriume, o pelenus, supylęs į plačią gėlių vazą, užcementavo. Ant to cemento užpylė žemių, pasodino velionei patikusią gėlę ir augino ją daugybę metų namuose.

Vilniškės laidojimo paslaugų firmos „Aterna” direktorė laidojimo reikalams Jolanta Sprainaitienė taip pat, kaip kolegos iš Kauno, pastebėjo, kad kasmet vis daugiau prašančiųjų kremuoti mirusio žmogaus palaikus. „Karste gulintį mirusįjį jo artimieji į Rygą lydi retai, nes nuo ankstaus ryto automobilyje tenka praleisti 4-5 valandas, kol sulauki kapsulės su pelenais. Nors krematoriumo viduje labai tvarkinga ir gražu, tačiau ten sėdėti vis vien nesinori – kapsulės su pelenais paprastai laukiame automobilyje”, – pasakojo J.Sprainaitienė.

Makabriškas fejerverkas

Internete galima rasti pasakojimų apie įvairią lietuvių valią, kaip artimiesiems atsisveikinti su jų palaikais. Vienų pageidavimu jų palaikų pelenai turėtų būti išbarstomi į visas puses nuo Gedimino bokšto ar pajūryje, kad bangos juos nusineštų, kitų – išbarstomi iš skrendančio lėktuvo virš tėviškės ar mėgstamiausio gamtos kampelio, palaidojami kapavietėse ar laikomi namuose nurodytoje vietoje. Matyt, netrukus Lietuvą pasieks ir užsieninė mada iššauti į dangų palaikų pelenus su fejerverkus nešančia raketa.

Mirusiojo artimuosius, vykdančius jo valią, dažnai kamuoja klausimas, ar tikrai jiems įteiktoje kapsulėje yra jų mylimo žmogaus palaikų pelenai? Šis klausimas greičiausiai kyla todėl, kad tūkstančių krematoriumų gerą vardą apgadino du sukčiai iš JAV, kurie nedegino lavonų, o juos užkasdavo nuošalyje, giminėms įteikdami urną su šiukšlių pelenais. Krematoriumuose tikrai nesukčiaujama – kad neįsiveltų klaida, ne tik vedama griežčiausia deginamų kūnų apskaita, bet ir į karstą su mirusiojo kūnu įdedama nedeganti šamotinė plytelė su numeriu. Po kremavimo pagal plytelės numerį patikrinama, ar tai tikrai to paties mirusiojo pelenai.

Šiurpi nuolaida

Paskutinę praėjusio amžiaus dieną vienas JAV Floridos valstijos laidojimo firmos savininkas nutarė pratęsti šiurpios naujametės nuolaidos galiojimo laiką iki sausio 24 -osios – tuo metu žuvusius prie vairo vairuotojus buvo žadama nemokamai kremuoti, o pelenus supilti į lengvojo ar sunkaus automobilio, motociklo formos kapsulę. Tokiu šiurpiu būdu krematoriumo savininkas sakė norėjęs atkreipti dėmesį į vairavimo išgėrus pavojų. Jis buvo paskaičiavęs, kad per Naujųjų metų šventes JAV keliuose žus 200-300 žmonių, 60 proc. avarijų įvyks dėl alkoholio vartojimo.

Beje, atsirado septyni žmonės, kurie pareiškė norą pasinaudoti nemokama krematoriumo savininko paslauga. Nors šį pasiūlymą krematoriumo savininkas teikia kasmet, tačiau iki šiol juo niekas nepasinaudojo.

Pirmas krematoriumas – Milane

Seniausių žinių apie mirusiųjų deginimą aptikta indų vedose, daugel šimtmečių prieš Budą. Europoje mirusieji buvo deginami daugiau nei 1000 metų prieš Homerą. Buvo sudeginti garsieji graikai Hektoras, Achilas, romėnai Pompėjus, Brutas, Augustas, Neronas ir kiti. Kai kuriose Europos šalyse laidojimas į žemę buvo vertinamas kaip negarbingas ir skirtas tik nusikaltėliams. Vėliau viskas apsivertė aukštyn kojomis – Europoje nuo XIV amžiaus mirusiųjų nebedegino. Šis paprotys atgijo Anglijoje, kai žinomas poetas lordas D.N.G.Baironas įvykdė kito žinomo poeto, P.B.Šelio valią – po mirties sudeginti jo kūną.

1874 metais Drezdene, prie įžymiojo vokiečių elektrotechniko Ernsto Vernerio Zymenso fabriko specialiai kremavimui pastatytoje krosnyje, buvo sudeginta vieno Anglijos ministro žmona. Tai buvo pirmos po ilgos pertraukos „ugninės” laidotuvės Europoje. Po poros metų Milane atsidarė pirmas tikras krematoriumas. Netrukus Europoje prasidėjo krematoriumų statybos, kurios ypač suintensyvėjo po Pirmojo pasaulinio karo. Krematoriumų skaičiumi iki Antrojo pasaulinio karo pirmavo Japonija. Mat šioje šalyje nedaug vietovių tinkamų gyventi. Tad Japonijoje, kur labai vertinamas net ir mažas žemės lopinėlis, kiekvienas kaimas turėjo savo krematoriumą. Dėl tos pačios priežasties, matyt, ir dabar Japonija turi daugiausiai krematoriumų. Europoje, pavyzdžiui, Norvegijos sostinėje Osle dabar kremuojama net trys ketvirtadaliai mirusiųjų.

Lietuviai savo mirusiuosius degindavo iki XIII amžiaus, o kai kuriose vietovėse – net ir XIV amžiuje. VDU Medicinos fakulteto 1934 metų leidinyje cituojami istoriniai šaltiniai, kuriuose yra žinių apie mūsų Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio kūno, jo žirgų, drabužių, ginklų, medžioklės paukščių ir šunų sudeginimą. Dabar į karstą, kuris kartu su mirusiuoju pateks į krematoriumą, negalima dėti galinčių sprogti atminimo ženklų. Tokių, kaip medžiotojams dedami šoviniai, o moterims – mėgstami kvepalai.

Dabar sudega net dūmai

Senovėje lavonų deginimo technika buvo labai paprasta. Pavyzdžiui, Tacitas rašė, kad germanai savo aukštos kilmės mirusiuosius degino ant kadagių, skleidusių malonų kvapą, laužo, o mažiau kilmingus – ant ąžuolo ar skroblo medienos laužo. Ugnis liepsnodavo kelias dienas.

Dabar tai labai spartus procesas. „Nesuprantu, kodėl iki šiol Lietuvoje delsiama statyti naują krematoriumą. Juk jį galima statyti nors ir miesto centre, nes šiuolaikinio krematoriumo dūmai taip išfiltruojami, kad nelieka jokio, net ir menkiausio, kvapo. Kitaip sakant, šiuolaikiniame krematoriume sudega net dūmai. Apmaudu, kad žmonės verčiami naudotis kaimyninių šalių paslaugomis”, – sakė KMU profesorius Rimvydas Stropus.

Beje, Kauno medicinos universiteto krematoriumas neveikia jau treji metai. Jis paseno ir apgriuvo, nebeatitinka šių laikų reikalavimų.

Kremavimą reglamentuos įstatymas

Prieš kelerius metus parengtame Kremavimo įstatymo projekte numatyta, kad gyvas asmuo gali pareikšti valią dėl savo kūno kremavimo raštu, testamentu, sudaręs sutartį su kremavimo įmone ar paskyręs tokios valios vykdytoją. Jei asmuo, būdamas gyvas, nepareiškė valios būti kremuotas po mirties, nutarti kremuoti jo palaikus gali sutuoktinis (-ė), vaikai, tėvai, artimieji.

Įstatymo projekte numatyti atvejai, kai kremuoti palaikus draudžiama (kai mirties priežastis – nusikalstama veikla ir dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas, kai palaikai neatpažinti ir t.t.) ir privaloma (jei asmenys sirgo ypač pavojingomis užkrečiamomis ligomis arba buvo jų sukėlėjų nešiotojai).

Nepigi paslauga

Kremavimas, jei į jo kainą įskaičiuosime nuvežimą į Rygą (tai ypač brangu, pavyzdžiui, Varėnos gyventojams ir gerokai pigiau – pasvaliečiams), mokestį už dokumentų sutvarkymą, kremavimo paslaugas (pabrango nuo spalio 1-osios), pelenų kapsulę, karstą, pridėsime drabužių, gedulingų pietų, o gal – ir duobės iškasimo kainą, tai susidarys įspūdingo dydžio sumelė, galinti siekti ir 4-5 tūkstančius litų.

Beje, kaunietis duobkasys Robertas aiškino, kad mūsų kapinėse dažniausiai laidojami iš užsienio atvežti mirusiųjų pelenai. Į duobę dedamos ir kapsulės, ir urnos su kapsulėmis. Dabar amerikiečiai pelenus beria ne į metalo kapsules, o į plastiko maišelius, nes šiais laikais metalinių kapsulių neįmanoma be komplikacijų pervežti lėktuvais.

Lietuvoje urnos gaminamos dažniausiai iš kietmedžio. Jos kainuoja apie 200 Lt. Pasitaiko, kad tokios urnos laikomos namuose, nors, pavyzdžiui, Vokietijoje tai draudžiama (leidžiama laikyti tik gyvūnų pelenus).

Urnos laidojamos į duobę, kurios gylis, pasak Roberto, – per kastuvo ilgį. Norint iškasti tokią duobę, reikia, kad jos plotis būtų per du kastuvo ilgius. Urna ar kapsulė paprastai statoma duobėje iškastoje nišoje. Ten pat pastatomos ir degančios žvakės.

Bažnyčia neprieštarauja

Bažnyčia pasisako už kūno buvimą laidojimo apeigų metu, tačiau juk atsitinka, kad kūną reikia būtinai kremuoti (labai suiręs ir pan.). Lietuvos vyskupų konferencijos parengtame „Laidotuvių apeigyne” rašoma, kad tie, kurie pareiškė norą, kad jų kūnas būtų sudegintas, gali būti palaidoti krikščioniškomis apeigomis, nebent būtų aišku, kad tokį jų pasirinkimą lėmė motyvai, priešingi krikščioniškajam tikėjimui.

Pirmas ir kol kas vienintelis krematoriumas Lietuvoje veikė dabartiniuose Kauno medicinos universiteto rūmuose. Prie Kauno medicinos universiteto lopšio stovėjusi docentė Jadvyga Tiknienė savo atsiminimuose rašė, kad krematoriumas pradėjo veikti 1936 metais. Jame buvo deginamos studentų mokymui naudotos neatpažintų mirusiųjų kūno dalys (iki Antrojo pasaulinio karo pradžios krematoriume buvo sudeginta 150 lavonų liekanų).

VDU Medicinos fakulteto studentas medikas, 1936 m. miręs po operacijos, tapo pirmuoju žmogumi, kurio palaikai buvo kremuoti šiame krematoriume. Jo pelenai buvo mechaniškai susmulkinti, todėl buvo labai smulkūs ir šviesūs (vėliau to nebuvo daroma).

Pradėjus kremuoti mirusiuosius, didelė dalis VDU profesorių, nemaža miesto inteligentijos rašė testamentus, kuriuose prašė jų kūnus po mirties sudeginti. Tarp jų buvo ir garsusis oftalmologas bei kalbininkas Petras Avižonis, miręs 1939 m. spalio 17 d. Kaune. Jo pelenai ilsėjosi Petro Rimšos sukurtoje žalvario urnoje, kuri stovėjo anuometinio Medicinos fakulteto anatomikume. Anot įžymiojo oftalmologo ir lietuviškų medicinos terminų kūrėjo proanūkio Kęstučio Avižonio, prasidėjus karui, profesoriaus šeimos nariai urną pasiėmė ir užkasė Maironio – V.Putvinskio gatvių kampe, buvusio namo sode. Baigiantis karui, P.Avižonio vaikai emigravo, o vienas pateko į Sibirą. Kai 1955 m. V.Putvinskio gatvėje prasidėjo statybos, darbininkai, atsitiktinai atkasę įžymiąją urną su profesoriaus pelenais, grąžino ją Ąžuolyno pakraštyje gyvenusiai anūko šeimai, kuri ją saugojo iki 1984 metų, kai pagaliau gavo leidimą ją palaidoti Petrašiūnų kapinėse.

J.Tiknienės, kuri dalyvaudavo kremuojant mirusiuosius, prisiminimuose yra žinių, kad minėtame krematoriume buvo kremuota ir žinomo Tarybų Sąjungos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Lietuvoje Nikolajaus Pozdniakovo žmonos Marijos palaikai, kurie po to buvo išvežti į Maskvą.

Nepatvirtintomis žiniomis, paskutinis krematoriume sudegintas mirusysis buvo moteris. Greičiausiai ji nepageidavo savo pelenų išbarstyti pavėjui, ir jos artimieji Vėlinių išvakarėse turės kur uždegti žvakelę, pamerkti gėlę.

Virginija Skučaitė