Diena Kopenhagoje, arba pamesto paso istorija

Vienos dienos kelionei į Kopenhagą, kur manęs laukė poros valandų darbinis susitikimas, ruošiausi nuodugniai. Juk vykti jis turėjo viename seniausių pasaulio viešbučių, pačiame Danijos sostinės centre įsikūrusiame prabangiame „Hotel d’Angleterre“.

Tad atitinkamai pasirinkau aprangą, kad sudaryčiau rimtos verslininkės įspūdį, įsidėjau aukštakulnius batelius, o kartu džiūgavau, kad turėsiu pakankamai laiko pasibastyti po parduotuves, patyrinėti vietines kainas, apsilankyti muziejuje bei pasigrožėti Kopenhagos senamiesčiu. Tačiau mūsų planus dažnai pakoreguoja likimas. Ši kartą taip atsitiko ir man.

Pusryčiai kavinėje

Skristi iš Palangos į Kopenhagą – vienas malonumas. Vos valanda kelio, tad Danijos sostinėje iš Klaipėdos gali atsidurti greičiau nei Vilniuje. Keliaujantiems tik reiktų prisiminti, kad SAS avialinijų keleiviai nemokamų pusryčių lėktuve negauna, tad jei be užkandžių rytą ištverti negalite, būkite pasiryžę mokėti 5 eurus už sumuštinį.

Pasiekti Kopenhagos centrą iš Kastrup oro uosto taip pat visai nesunku. Tie, kas mėgsta prabangą ir labai skuba, gali naudotis taksi, bet žinokite, kad jums teks sumokėti apie 300 daniškų kronų (tai yra apie 140 litų). Pasiguoskite nebent tuo, kad už taksi paslaugas galite atsiskaityti banko kortele. Aš nutariau pataupyti ir pasirinkau traukinį, tuo labiau kad eiti niekur nereikia, stotis įsikūrusi tiesiog po pačiu oro uosto pastatu, o bilietą už 25 kronas (12 litų) gali įsigyti čia pat, salėje. Tas pats bilietas galioja ir metro.

Po pusvalandžio jau būsiu reikiamoje vietoje. Kopenhagoje ankstyvas rytas – 7.30. Praeivių gatvėse nedaug, vienur kitur matyti besidarbuojantys švaros tarnybų atstovai.

„D’angleterre“ viešbučio priimamasis – nedidelis, bet tikrai puošnus. Didžiuliai veidrodžiai ir gyvų rožių puokštės gelsvai rausvam interjerui suteikia prabangos ir savotiškos ramybės. Susitikimo paversti „verslo pusryčiais“ viešbutyje – nepavyko. Bare klientai aptarnaujami tik nuo devynių ryto, tad įsikuriame netoliese esančioje, paprasto ir griežto interjero kavinukėje. Nežinau, ar pusryčių meniu kainos atspindi pragyvenimo lygį Kopenhagos sostinėje, bet lietuvių kišenei – tai tikrai nemenki pinigai. Už 60 kronų (28 litus) gavau stiklinę sulčių, virtą kiaušinį, po du gabaliukus geltono sūrio ir dešros bei tris riekeles duonos. Atėjus laikui atsiskaityti, laukė netikėtumas: pasirodo, kad banko kortelėmis čia galima atsiskaityti tik tada, jei jos išduotos Danijoje. Padavėja nurodė mano kolegai artimiausią bankomatą ir išsiuntė jį parsinešti grynųjų…

Policijoje

Po sėkmingo pokalbio mano nuotaika buvo puiki. Nutariau pradėti Kopenhagos fotosesiją garsiojoje Nyhaveno krantinėje, kur lauko kavinės nusėstos įvairiausių tautų turistų, mielai gurkšnojančių danišką alų ir besigrožinčių čia pat prisišvartavusiais buriniais laivais. Traukdama iš rankinės fotoaparatą, staiga pastebėjau, kad joje kažko lyg ir trūksta. Staiga mane nutvilkė karštis – nedidelėje mano rankinėje nebuvo paso! Smegenyse įsijungė pavojaus signalai, paskatinę veikti nedelsiant. Tuoj pat nulėkiau į kavinę, kur pusryčiavome. Tačiau padavėjai paso čia nerado. Kadangi rankinę buvau atidariusi tik dar vieną kartą – pirkdama traukinio bilietą – nutariau, kad kelias tik vienas – į artimiausią policijos poskyrį. Šalia esančio viešbučio durininkas, paklaustas, kur yra policija, nužvelgė mane ir, pasakęs adresą, pasiūlė taksi. Žinoma, atrodžiau, kaip turtinga dama, tad jo pasiūlymas skambėjo natūraliai. Tačiau, kankinama nežinios baimės, aš nutariau pataupyti pinigus ir leidausi į geležinkelio stotį pėstute. Aukštakulniai trynė kulnus, bet laiko reaguoti į skausmą nebuvo. Juk vakare manęs laukė lėktuvas, o paso aš nebeturiu!

Policijos nuovadoje, be manęs, dar laukė amerikiečių pora, taip pat praradusi pasus, ir japonė, kuriai kažkas ištraukė piniginę. Pasirodo, ne viena aš tokia nelaimėlė. Užpildžiau reikiamą paraiškos formą ir, dar kartą nuodugniai apžiūrėjusi rankinę, piniginėje radau identifikacinę asmenybės kortelę. Policininkai į klausimą, ar man bus leista su šia kortele išskristi iš šalies, atsakyti negalėjo. Užuot paskambinę į oro uostą, jie pasiūlė man kreiptis į ambasadą. Pasiteiravus, kur jos ieškoti, jie vėl pasiūlė imti taksi. Kai paprašiau, kad man parodytų žemėlapyje, kur yra ambasada, policininkas palingavo galvą ir „pradžiugino“ mane sakydamas: „Tai juk centro žemėlapis, ambasada – už jo ribų. Na, galite pusvalandį važiuoti traukiniu, o paskui imkite taksi“. Gal gali jie patys paskambinti į ambasadą ir paklausti, meldžiau aš. Bet danai buvo griežti. Telefonu pasinaudoti jie neleido ir į ambasadą turėjau skambinti pati. Ačiū Dievui, mobilusis veikia ir, išgirdusi malonų lietuvio balsą bei sužinojusi, kad skristi namo galėsiu ir su kortele, atsidusau. Policijos nuovadoje belūkuriuojantiems amerikiečiams nepasisekė – jiems teko keisti lėktuvo bilietus ir dar porą naktų pasilikti viešbutyje. O japonės laukė kelionė po bankus, kad būtų užblokuotos jos kreditinės kortelės. Instinktyviai pagalvojau apie tuos, kuriems dar labiau nepasiseka, kam pradingsta ir dokumentai, ir pinigai, ir dar anglų kalbos nemoka… Kaip jie tada turėtų suktis iš situacijos?

Palaimingas dviratis

Iš policijos nuovados išėjau kiek ramesnė, tačiau noras vaikščioti po parduotuves ar muziejus buvo galutinai dingęs. Kojas skaudėjo nežmoniškai. Kiekvienas žingsnis priminė apie vargšę undinėlę, nutarusią atsisakyti savo žuvies uodegos. Atslūgus įtampai, užplūdo savęs gailestis. Mobiliuoju telefonu į Lietuvą siunčiau žinutes, kurių potekstę psichologai iššifruotų vienareikšmiškai – paguodos ir supratimo prašymas. Ir tik kai draugas parašė: „Pagalvok apie Naująjį Orleaną, jie ten kur kas daugiau prarado…“, susigėdau.

Iki skrydžio namo buvo likę gerų dešimt valandų ir reikėjo kaip nors prastumti laiką. Pirmiausiai stotyje pasiėmiau vieną nemokamai dalijamų laikraščių egzempliorių ir, atsiplėšusi skiautę, susigrūdau į batelius, kad nors kiek atlėgtų skausmas. Nutariau, kad turiu kuo greičiau susirasti vieną iš garsiųjų Kopenhagos miesto dviračių ir taip palengvinti savo dalią. Pirmiausia artimiausioje parduotuvėlėje išsikeičiau popierines kronas į monetas ir pradėjau ieškoti laisvų dviračių. Ėjau nuo vieno stovo prie kito, bet laisvi dviračiai būdavo arba be sėdynių, arba be grandinės, arba sugedęs atkabinimo mechanizmas, leidžiantis už 20 kronų nusikabinti jį nuo stovo. Kojas skaudėjo, ašaros tvenkėsi, o skaisčia rudens saule besidžiaugiantys kopenhagiečiai gyveno įprastą savo gyvenimą…

Kai jau buvau galutinai praradusi viltį, prie vienos lauko kavinės staiga pamačiau laisvą miesto dviratį, kuris man prilygo stebuklui. Tiesą pasakius, gal ir juokingai atrodžiau iš šalies – išsipusčiusi beašarojanti dama su aukštakulniais minanti dviratį Kopenhagos gatvėmis. Tačiau man buvo vis tiek. Tuo labiau kad gatvės buvo pilnos įvairaus plauko dviratininkų – nuo kostiumuotų vyriškių iki pankuojančių paauglių. Mokesčiai už automobilius Danijoje yra tikrai dideli, tad daugeliui piliečių dviratis – pigiausia ir patogiausia transporto priemonė. Kopenhagos miestas taip didžiuojasi savo dviračiais, kad 1997 metais į Danijos sostinę atvykus JAV prezidentui Bilui Klintonui, jam buvo padovanotas būtent miesto dviratis.

Turiu pripažinti, atsisėdusi ant dviračio, pasijutau daug geriau. Bent jau nejaučiau, kad batai trina kojas. Tad nutariau saugoti dviratį iki pat to laiko, kai teks važiuoti į oro uostą. Ir net kai prispirdavo gamtiniai reikalai, pašaliečių prašydavau jį pasaugoti…

Dykinėjimas

Kadangi laiko turėjau į valias, pirmiausiai nusprendžiau paguosti save alaus bokalu Nyhaveno krantinėje. Lauko kavinėje užsisakiau alaus bokalą, kuris kainavo 45 daniškas kronas (22 litus), ir šildžiausi saulės spinduliuose. Netrukus prie manęs prisistatė vyriškis ir pradėjo klausinėti, iš kur aš. Keturiolika metų Danijoje gyvenantis irakietis Kadiras apie Lietuvą žinojo tikrai nemažai, mat Vilniuje filmavo dokumentinį filmą. Jis apibėrė Lietuvos sostinę komplimentais ir iškart pradėjo dėstyti, kad su rytų europiečiais bendrauti daug mieliau, mat danai – visko pertekusi tauta, kuriai nepažįstamas tikrų jausmų gylis. Kadangi visai nebuvau nusiteikusi giliems ir jausmingiems pokalbiams, atsisakiau Kadiro pasiūlymo apsilankyti prancūziškoje kavinukėje, o jam primygtinai prašant telefono numerio, ant lapelio pakeverzojau pirmus į galvą šovusius skaičius.

Atsikračius rytietiško dėmesio proveržio, pamedituoti ramybėje man pavyko neilgai. Už kelių minučių prie stalelio prisistatė prancūzas su klausimu :“Ar Jūs italė?“. Paminėjus Lietuvą, jis tuoj puolė pasakoti aktorės Trentinjan tragedijos atgarsius. Bet aš, nors vienatvės ir labai nemėgstu, bendravimui buvau visai nenusiteikus. Atsiprašiusi, kad skubu į susitikimą ir sumokėjusi sąskaitas, sėdau ant „savo“ dviračio ir leidausi klajoti po Kopenhagos gatves.

Nusibodus sukti ratus aplink senamiestį, nutariau pasivažinėti parke. Bet čia tuoj pat prisistatė policininkas ir išpyškino, kad dviračiams čia ne vieta. Teko įsikurti ant suoliuko prie Rotušės ir stebėti gyvenimą aplink. Pirmiausia žvilgsnis nukrypo į gatvę. Ypač skubantiems šviesoforuose įrengta skaičiuoklė, tad nuolat matai, kiek liko sekundžių, kol užsidegs žalia šviesa. Prie nedidelės maisto krautuvėlės kitoje pusėje – gana kosmopolitiškai atrodanti benamių trijulė, bylojanti apie globalizacijos iššūkius. Rotušės dešinėje – romantiška Hanso Kristiano Anderseno bronzinė skulptūra, prie kurios mielai fotografuojasi japonai. Ir begalės balandžių – Europos didmiesčių būtinųjų ženklų.

Šiuo metu Rotušės aikštę puošia keturi balti kubai, ant kurių puikuojasi skaičiai – 2010. Tai specialus jaunimo iš Danijos, JAV ir Kinijos projektas. Kubuose puikuojasi stendai su ateities vizijomis, kaip mes visi gyvensime 2010- aisiais. Bet kas man iš tų planų ir vizijų, jeigu mintyse – tik vienas rūpestis – kaip išgyventi iki mano skrydžio namo, į Lietuvą. Vienos dienos įspūdžių iš Kopenhagos man buvo tikrai per daug. Pavargusi ir išsekusi troškau vieno vienintelio dalyko, kad sėkmingai, nors ir be paso, pasiekčiau Klaipėdą.

Jolita Kraniauskaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Diena Kopenhagoje, arba pamesto paso istorija"

  1. Nijolė

    Pažįstamas jausmas. Man svetimoje šalyje buvo pavogę ne tik pasą, bet ir automobilio dokumentus, ir kreditines korteles, ir pinigus.
    Tur būt, visų pasaulio miestų senamiesčiuose, oro uostuose, traukinių stotyse ir viešbučiuose užsieniečių laukia minios vagių, ir nepakliūti į jų nagus retai kam pavyksta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.