Teigiamą požiūrį į Lietuvą turime kurti visi kartu
Vienas įtakingiausių pasaulio TV kanalų – BBC – rugsėjį ir spalį reklamavo Lenkiją, kuri buvo pristatoma, kaip didžiausia valstybė tarp Europos Sąjungos (ES) naujokių kaip moderni, didelių galimybių šalis.
Daug dėmesio BBC skyrė ir kitoms ES naujokėms, bet Didžiojoje Britanijoje kažkodėl yra susiformavęs prastas lietuvio įvaizdis.
Kodėl giria, bet ne mus?
Rugsėjį BBC rodė reklaminius siužetus ir apie mūsų kitą kaimynę – Latviją. Ji buvo pristatyta kaip dinamiška, moderni šalis, su nuostabia gamta, talentingais ir draugiškais žmonėmis, patraukli turizmui ir investicijoms.
Spalį žurnalas „The Economist” rašė ir apie Slovėniją, bet daugiausiai komplimentų skyrė Estijai. Straipsnyje ji buvo pristatyta kaip maža, bet sparčiai žengianti pirmyn šalis su sparčiausiai visoje ES augančia ekonomika, puikiomis sąlygomis investicijoms.
Publikacijoje pažymėta, kad Estija – moderni informacinių technologijų šalis, pasauliui sukūrusi Skype ir dabar kurianti elektroninių lošimų programas, kur seniai įgyvendintas e-vyriausybės projektas, kur universitetuose dalykai dėstomi užsienio kalbomis ir kur mokosi daug užsieniečių.
Patraukliausia – Estija
Nuo „The Economist” neatsilikdamas solidžiausias Didžiojoje Britanijos žurnalas, rašantis nekilnojamojo turto klausimais – „Homes Overseas” – antrino apie patrauklias sąlygas investuoti Estijoje. Žurnale buvo nurodoma, kad investicijoms rinkos yra įdomios visose Baltijos valstybėse, bet patraukliausia iš jų – Estija.
CNN rugsėjį ir spalį rodė siužetą apie Lietuvą, kviečiantį aplankyti mūsų gimtinę. Matyt, tai yra Turizmo departamento iniciatyva. Siužetas buvo patrauklus.
Bet Didžiojoje Britanijoje gyvenantys lietuviai pasakoja, kad šios šalies TV serialuose, buitinėje kalboje kaip bendrinis daiktavardis yra naudojamas žodis „Lithuanian” (lietuvis), reiškiantis kvailoką žmogų iš provincijos glūdumos.
Vien gražių merginų neužtenka
Turime gražių merginų, pasaulis tai žino, bet ar to pakanka, kad pritrauktume investicijų, paskatintume turizmą, kad suklestėtų šalis, kad iš jos nebėgtų žmonės, o ja tikėtų ir kurtų gyvenimą čia.
Skaitau, klausau kaip pristatomos, apibūdinamos kitos valstybės – mūsų kaimynės, ir neišvengiamai lyginu jas su savo gimtine. Nuoširdžiai norisi, kad ir mūsų šalis būtų pristatoma kaip didelių galimybių valstybė, nors ir jauna, bet dinamiška.
Norisi, kad, ištarus mūsų valstybės vardą, kiltų asociacijos apie patrauklią šalį, palankią turizmui, su aukštu paslaugų lygiu ir jų įvairove, šalį, kur turtinga ir įvairialypė kultūra, šalį, kurios valdymas yra skaidrus ir efektyvus, kur žmonės yra darbštūs, tvarkingi ir draugiški, šalį, kurioje norisi investuoti, kur yra visos sąlygos verslui sėkmingai plėtoti.
Estijos vyriausybė pradėjo kurti savo šalies įvaizdį prieš penkerius ar šešerius metus, ir daro tai sistemingai bei nuosekliai. Rezultatai akivaizdūs – apie Estiją gerus atsiliepimus girdime jau seniai. Taip seniai, kad, skaičiuodami kaimynų laimėjimus, pradedame pavyduliauti ir bambėdami kuriame apie juos anekdotus. Ką gi, savo neveiklumą bandome kompensuoti kito kritika.
Lenkija ir Latvija valstybės mastu formuoti šalies įvaizdį pradėjo neseniai, bet jau turi neblogų rezultatų – tai teigiami atsiliepimai tarptautinėje bendruomenėje ir žiniasklaidoje. Kitas puikus sėkmingo įvaizdžio formavimo pavyzdys – Kroatija, kuri per keletą metų sugebėjo atsikratyti pokario Balkanų šalies įvaizdžio ir tapo valstybe su sparčiai augančiu turizmo sektoriumi, rinka, patrauklia investicijoms.
Vis dar posovietinio bloko beveidė šalis
Deja, šiandien Lietuva vis dar stereotipiškai turi posovietinio bloko šalies etiketę. Mūsų valstybė yra viena iš tos pilkos, nepažįstamos teritorijos, iš to būrelio naujų šalių, kurios mažai kuo skiriasi viena nuo kitos, žiūrint į jas užsieniečių akimis. Labai dažna užsieniečių reakcija, išgirdus mūsų valstybės pavadinimą, tik tokia: Lietuvoje labai šalta ir itin anksti pradeda snigti; kai kada dar prisimenamas mus garsinantis krepšinis.
Užsieniečiams Lietuva – nauja, mažai žinoma, šalis, atsiradusi pasaulio žemėlapyje vos prieš 16 metų. Kaip parodė Lietuvos istorijos instituto atlikti užsienio žiniasklaidos tyrimai, joje pastaraisiais metais mūsų valstybė minima labai retai. Nedidelis šalies autoritetas tarptautinėje visuomenėje tiesiogiai nulemia ne tik menką užsieniečių susidomėjimą mūsų šalimi, bet ir neadekvatų tikrovei, atgyvenusį, įvaizdį.
Tad natūralu, kad, turėdami mažai informacijos, užsienio šalių žmonės, įsivaizduodami Lietuvą, vadovaujasi paviršutiniškomis stereotipinėmis nuostatomis.
Kalbant apie šalies įvaizdį, būtina akcentuoti ne tik jo gerinimą bei valstybės reputacijos ir autoriteto formavimą, bet ir keisti tam tikras nuostatas, kad esame nevisavertės, ateities neturinčios, valstybės piliečiai.
Populiari neigiama nuostata apie save patį
Įvaizdis formuojamas ne tik už šalies ribų. Jo pradžia ir šaknys – pačioje valstybėje, jos gyventojų sąmonėje.
Pažvelgę į žurnalistų, politologų, kitų intelektualaus sluoksnio atstovų pasisakymus žiniasklaidoje, ir be specialios analizės nesunkiai galėtume pastebėti, kad dabar dominuoja negatyvūs stereotipai apie Lietuvą ir lietuvius. Tai – žmonių nusivylimas, pesimizmas, pilietiškumo stoka, politinė apatija, abejingumas, patiklumas, tikėjimas populistiniais pažadais, laukimas kažko iš viršaus, nepasitikėjimas savo jėgomis, nostalgija praeičiai, demokratinių vertybių nesupratimas, netolerancija, ksenofobija, patriotizmo stoka.
Ar šie stereotipai turi realų pagrindą? Manytume, kad didele dalimi tai nėra korektiški apibūdinimai. Daugelis empirinių sociologinių tyrimų leidžia žiūrėti į dabartį žymiai optimistiškiau.
Pagal Eurobarometro duomenis (2004 m. ruduo), Lietuva – viena labiausiai optimistiškai nusiteikusių šalių: pagal rodiklį „Po 12 mėn. mano gyvenimas pagerės” mūsų šalis ES užima 7-ąją vietą, o pagal rodiklį „Po 12 mėn. ekonominė situacija šalyje pagerės” netgi 3-iąją iš 25 šalių (dar daugiau optimizmo – tik Airijoje ir Estijoje).
„Naujasis Baltijos barometras” (2004 m. gruodis) irgi pateikia duomenų, liudijančių apie ženklų lietuvių optimizmo padidėjimą. Į klausimą „Prašome įvertinti valstybės valdymo sistemą, būsiančią po 5 metų” net 72 proc. apklaustųjų atsakė teigiamai ir tik 6 proc. neigiamai. Šis rodiklis – aukščiausias Baltijos šalyse ir vienas aukščiausių visose pokomunistinėse šalyse.
Nėra blogi ir dabarties vertinimai. Dabarties ekonominę sistemą palankiai vertina 73 proc. respondentų (21 proc. – neigiamai). Per 4 metus šie vertinimai tiesiog „apsivertė” – 2000 m. teigiamų vertinimų buvo tik 25 proc., o neigiamų net 70 proc. („Naujasis Baltijos barometras”).
Teigiamai vertinama ir dabarties valstybės valdymo sistema – 69 proc. palankių vertinimų (22 proc. nepalankių).
Laikas nelaukia
Bendra pesimistinė nuotaika valstybėje, netikėjimas ar nesuvokimas, jog šalies situacija gerėja – nulemia rezultatus. Paskutiniais „Eurostat” duomenimis, Lietuva per metus neteko daugiausiai gyventojų iš visų Europos valstybių.
Anot tarptautinių ekspertų, posovietinio bloko šalys turėtų paskubėti formuoti savo šalies įvaizdį, kitaip susiformuos beveidės šalies stereotipas, ir Lietuva bus apibūdinama, kaip viena iš daugelio mažų, silpnokų šalių, neseniai tapusių ES narėmis.
Toks apibūdinimas vargu ar padės išryškinti teigiamus Lietuvos ypatumus, įtikinti, kad verta investuoti būtent čia, vargu ar sukels susidomėjimą mūsų tėvyne, jos žmonėmis, kultūra, ekonomika, vargu ar duos papildomų galių šaliai, siekiant įtvirtinti savo interesus tarptautinėje arenoje.
Neapčiuopiamas turtas
Įvaizdis – tai neapčiuopiamas šalies turtas, duodantis jai labai apčiuopiamos naudos. Stiprus teigiamas įvaizdis suteikia valstybei įtakos tarptautinėje bendruomenėje, padeda surasti savo nišą globalizacijos veikiamame pasaulyje, atveria naujas galimybes ekonominiam ir politiniam augimui, pritraukia investicijas, skatina turizmą, eksportą, kelia tautinę savigarbą, vienija šalies gyventojus, kuriant pasididžiavimo vertą valstybę.
Įvaizdžio kūrimo esmė – aktyviai (ne reaktyviai) ir nuolat, nuosekliai informuoti tarptautinę bendruomenę apie tai, kas svarbu šaliai, pavyzdžiui, nurodant, kad ji yra aktyvi dalyvė tarptautinės rinkos, kurioje darosi vis labiau ankšta.
Šalies įvaizdžio formavimas tarptautinėje arenoje ypač aktualus jaunoms, besivystančioms šalims, tokioms valstybėms, kurios neturėjo galimybės istoriškai įtvirtinti savo statusą ir reputaciją pasaulyje. Galimybė greitai įgyti pripažinimą yra pasiekiama tik įgyvendinus efektyvią šalies įvaizdžio formavimo bei šalies rinkodaros strategiją.
Kaip rodo per trumpą laiką savo gerą įvaizdį sukūrusių šalių (Italija, Suomija, Naujoji Zelandija, Airija, Kroatija, Estija ir kt.) patirtis, sukurdama palankią reputaciją ir įvaizdį, valstybė tiesiogiai padidina savo bei savo produkcijos ir paslaugų vertę pasaulinėje rinkoje.
Investuotojams tokios šalys atrodo patikimesnės, turistams – patrauklesnės, jų sprendimus dažniau paremia kitų valstybių vyriausybės, apie jas dažniau ir palankiau rašo tarptautinė žiniasklaida. Tokios šalies žmonės atrodo patikimesni ir draugiškesni, o eksportuojami produktai ir paslaugos yra laikomi aukštesnės kokybės ir lengviau perkami už didesnę kainą.
Kodėl nekuriamas vientisas įvaizdis?
Priežasčių keletas. Trūksta politinės valios ir supratimo, tai užtikrintų sistemingą ir nuoseklų bei ilgalaikį įvaizdžio formavimą. Stinga profesionalaus požiūrio, kad teigiamas šalies įvaizdis yra viena priemonių pasiekti valstybės ilgalaikės raidos strategijos tikslus.
„Meškos paslaugą” daro ir mūsų nacionalinio charakterio ypatumai: pesimizmas, perdėtas kuklumas, nepasitikėjimas savimi, kompleksai ir t.t.
Sumaniai įgyvendinama įvaizdžio strategija gali padaryti didžiulį pokytį tiek keliant šalies žmonių pasitikėjimą savo jėgomis, tiek skatinant išorinę pažangą. Įvaizdis ir pažanga – neatsiejami.
Dabartinis šalies įvaizdis jau nebesutampa su XIX amžiuje gyvavusiu šalies įvaizdžiu. Kita vertus, dabartinis tiesmukai nepakeičia ankstesnio, abu įvaizdžiai sėkmingai koegzistuoja, yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildo.
Reikia Vyriausybės paramos
Veiksmingam įvaizdžio formavimui gyvybiškai būtina Vyriausybės parama, tačiau tai turi būti ne formalus pritarimas. Aukščiausieji šalies vadovai turi suvokti, kad viena iš jų veiklos misijų yra valstybės reputacijos stiprinimas, todėl jie turi prisiimti atsakomybę už šalies įvaizdžio sėkmingą formavimą.
Sėkmingai kuriamas įvaizdis pakels gyventojų tautinę savigarbą, sustiprins lojalumą šaliai ir pilietiškumą. Kaip rodo šalies įvaizdžio strategiją sėkmingai įgyvendinusių šalių (Škotija, Ispanija, PAR, Kroatija, Estija, Lenkija) pavyzdžiai, įvaizdžio kūrimas tiesiogiai nulemia ir nacionalinio identiteto raidą – padeda diegti naujas, pozityvias vertybes, pakloja pamatus naujai pažangesnei ir patrauklesnei realybei, motyvuoja ir mobilizuoja šalies žmones. Geriausi šalies įvaizdžio ambasadoriai – pozityviai šalies atžvilgiu nusiteikę gyventojai. Efektyviausia įvaizdžio strategija – ta, kuria pradeda gyventi visa šalis.