Nors ir paradoksalu, tačiau namų jaukumą simbolizuojanti gyva židinio ugnis priklauso nuo visiškai proziško ir fiziniais parametrais aprašomo kamino. Be jo židiniai, krosnys, krosnelės, dujiniai ar kitokie katilai negali veikti. Daugelį amžių kamino konstrukcija buvo vos ne židinių ir krosnių statytojų gildijos paslaptis. Didžiausias jų privalumas buvo tas, jog jie tiesiog patikimai veikė. Net sunykus pastatams ar sąmoningai juos sunaikinus, kaminai dar ilgai stovėdavo, akivaizdžiai demonstruodami savo stiprumą, įdėtą išmintį ir patirtį. Deja, šiandieniniai kaminai tapo tik techniniu būsto elementu. Supaprastinti, sumenkinti kaminai tarsi imasi keršyti savo statytojui ir būsto gyventojui. Prastai degantys ir į patalpas dūmijantys židiniai, blogai veikiantys kieto, skysto ar dujinio kuro katilai, dūmai, patenkantys į kaimynų būstus, kondensato neatstatomai sugadintos sienos bei daugelis kitų problemų apkartina ne vieno gyvenimą. Šiame straipsnyje trumpai apžvelgsime pagrindinius reikalavimus ir problemas, aktualias būsimiems ar esamiems degimo įrenginių vartotojams.
Kaminų, kaip žinome, yra įvairiausių: mūrinių, molinių, akmeninių, keraminių, plieninių ar pagamintų iš kitų karščiui atsparių natūralių bei dirbtinių medžiagų. Nuo pirmųjų, pačių paprasčiausių – molinių ir akmeninių – iki dabar nueitas nemažas kelias, kuriame ieškota ne tik temperatūrai atsparių medžiagų. Vis labiau domimasi kamino sandarumu, ilgaamžiškumu, atsparumu atmosferos bei kitiems poveikiams. Šiandien dažniausiai statomi vis dar klasikiniai mūriniai, betono konstrukcijų bei metaliniai kaminai. Pastarieji gaminami įvairiais būdais: metaliniai iš įvairių skerspjūvio formų – apvalus, keturkampis, etc., kartais metalas naudojamas kaip bet kokios medžiagos kamino įdėklas.
Pagrindinėmis problemomis, sietinomis su kaminų įrengimu ir naudojimu laikytinos šios: netinkamas aukštis bei vidinio skerspjūvio diametras, netinkamas atviro tipo židinio angos plotas, netinkamas įrenginio prijungimas prie dūmtraukio, netinkamas paties dūmtraukio įrengimas, netinkami atstumai su kitais kaminais, ventiliavimo angomis, pastatais, medžiais ar kitomis oro srautų judėjimo kliūtimis, netinkamas kamino izoliavimas, dūmtraukio angos užakimas, pernelyg intensyvi trauka ir pan. Reiktų pastebėti pagrindinį šių problemų dėsningumą – beveik visos jos susijusios su neprofesionaliu statytojų pasirengimu, kuris pasireiškia patirties trūkumu ir žinių šaltinių ribotumu. Daugelis problemų išsprendžiamos gana paprastai. Tačiau pasitaiko tokių situacijų, kuriose vargiai padeda net ir patys moderniausi techniniai sprendimai. Tokias situacijas paprastai sukelia paties savininko užsispyrimas įrengti degimo šaltinį ne tokiu būdu, kaip to reikalauja objektyvūs reikalavimai, bet taip, kaip jis pats mano esant reikalinga. Nors ir gaila, tokiu atveju kaltas lieka degimo įrenginio montuotojas, kuriam nepelnytai tenka prisiimti ir moralinius, ir finansinius nuostolius.
Siekiant bent ateityje išvengti galimų dūmtraukio normalaus veikimo problemų, būtina žinoti pagrindinius reikalavimus bei galimų problemų šalinimo būdus. Akivaizdu, jog gerai traukai būtinas pakankamas kamino aukštis bei skerspjūvis, jei kamino aukštis nuo įrenginio pajungimo į dūmtraukį taško yra vos keturi metrai ir dūmtraukio skerspjūvio plotas atitinka tik vienos plytos plotą, vietoj židinio geriau statykite uždaro tipo krosnelę su nedideliu ugniakuru. Bet kuriuo atveju tikslinga konsultuotis su profesionaliais židinių montuotojais, norinčiais ne įsiūlyti savo gaminius ar paslaugas, bet suteikti profesionalių žinių. Dar didesni kamino aukščio ir skerspjūvio reikalavimai keliami atviro tipo židiniams. Jei pasirinkote ugniakurą, kurio angos matmenys 50×60, angos skerspjūvis 400 cm², kamino aukštis turi būti bent l0 metrų. Didesnės angos atviro tipo židiniai, kurie išties suteikia būstui išskirtinio jaukumo, turi turėti dar didesnio skerspjūvio ir pakankamo aukščio dūmtraukius. Visais kitais atvejais, taip pat ir neteisingai parinkus atviro tipo židinio statymo vietą, nepakankamą šviežio oro įvedimą, į būsto patalpas nuolat pateks dūmų. Bet kuriuo atveju tikslinga konsultuotis su profesionaliais židinių montuotojais.
Kita nepatikimo dūmtraukio veikimo problema yra netinkamas įrenginio prijungimas prie paties dūmtraukio, kai naudojamos karščiui neatsparios sandarinimo medžiagos, sujungimo elementai. Žinant, jog skirtingos medžiagos turi skirtingą plėtimosi koeficientą, būtina jas parinkti taip, kad koeficientas būtų kiek įmanoma panašesnis. Tada medžiagos plečiasi ir traukiasi vienodai, siūlės lieka sandarios. Antraip po tam tikro laiko siūlės tampa nesandarios, blogėja trauka, per plyšius išmetami dūmai. Ta pati problema kyla ir tuo atveju, kai prijungimui prie dūmtraukio naudojama per plona skarda. Ji tiesiog pradega. Patikimam pajungimui naudotinas storasienis juodo metalo vamzdis (būtinai su temperatūrine siūle plėtimuisi), nerūdijančio metalo skarda su titano ir molibdeno priemaišomis ar vis labiau populiarėjantis ypač gerų termodinaminių savybių dvigubo nerūdijančio metalo korpuso susuktas lankstus dūmų kanalas. Nors jis ir brangesnis, tačiau bus patikimas daugelį metų. Prie dūmtraukio įrengimo problemų priskiriamas ir paties dūmtraukio neteisingas įrengimas. Dūmtraukis, išeidamas iš degimo įrenginio negali susiaurėti ar turėti daugiau nei vieną lenkimo kampą. Prie to paties dūmtraukio prijungus du degimo šaltinius, nė vienas iš jų patikimai neveiks. Ir visiškai mažai tikėtina, kad jie patikimai veiks tuo pačiu metu. Negalima garantuoti, kad bus pasiekta patikima trauka, jei dūmtraukis penkis metrus aukštyn kils mažesniu nei 45 laipsnių kampu arba jei daugiau nei penkis metrus kils mažesniu, nei 70 laipsnių kampu.
Iškyla ir kaimynystės su kitais kaminais reikalavimai. Du kaminai patikimai veikia tik tuo atveju, kai atstumas tarp jų ne mažesnis, kaip 8 metrai. Bereikia įsivaizduoti, ką mūsų modernių daugiabučių namų statytojai padaro į vieną stovą įvesdami, tarkim, penkių aukštų namo butų degimo įrenginių dūmtraukius. Visiškai nenuostabu, jog normaliai neveikia ne tik viršutiniuose aukštuose įrengti židiniai, bet ir jų šiaip taip išmetami dūmai per tame pačiame stove įrengtas ventiliacijos angas patenka, sakykim, trečio aukšto kaimynams… Visa tai vadinama šiuolaikiškai įrengtais, nūdienos reikalavimus atitinkančiais butais… O problema turi klasikinį „T” tipo kamino įrengimo sprendimą. Šiuo atveju kaminai turi ne tik slėginį atskyrimą, bet ir yra apsaugoti nuo kritulių tiesioginio poveikio. Dera pasidžiaugti, jog kai kurie statytojai ir projektuotojai jau žino, kad kaminas virš kraigo turi iškilti ne mažiau 40 cm. Jei šalia yra kitas, aukštesnis pastatas, tai kaminas turi iškilti ne mažiau 40 cm virš aukštesniojo pastato kraigo. Reikia įvertinti ir greta esančių medžių ar kitų kliūčių galimą įtaką dūmtraukio darbui. Šios kliūtys lemia slėgio zonų formavimąsi ir, esant intensyviems slėgio svyravimams, blogina kamino trauką. Jei stogas plokščias, kaminas, atsižvelgiant į stogo konstrukciją turi iškilti nuo 120 cm iki 160 cm ir papildomai privalu apskardinti stogo paviršių. Norint išvengti dūmų grąžinimo per greta esančias ventiliavimo angas, kamino stovo konstrukcija montuojamo tokiu būdu, kad dūmų išmetimas vyktų bent 30 cm virš ventiliacijos angos. Būtų dar geriau, jei abejos angos būtų konstruktyviai atskirtos. Esant pernelyg intensyviai traukai, kuri būna tais atvejais, kai įrengiamas labai aukštas ir didelio skerspjūvio ploto kaminas, kai pastatas yra pastatytas šlaite ir pan., normaliam degimo įrenginio darbui reikia naudoti automatinius arba rankinio valdymo traukos reguliatorius. Kai kuriais atvejais šią funkciją gana sėkmingai atlieka dūmtraukio uždaromoji sklendė.
Dūmtraukio vieta busto plane ypatingos reikšmės neturi, tačiau norint, kad kaminas gerai trauktų, būtina laikytis aptartų reikalavimų ir kai kurių profesinių paslapčių. Didelę įtaką gali turėti vėjas, tiksliau jo intensyvumas ir kryptis. Žinant vyraujančią vėjo kryptį, galima apsisaugoti mažinant priešvėjinės krypties prapūtimo tarpą tarp kamino ir „kepurės”.
Naujos statybos namuose pastebimas efektas, kai per dūmtraukį oras ir dūmai ne ištraukiami, bet šaltas oras pučiamas į patalpas atgal. Toks efektas ypač dažnas, kai mūrinis dūmtraukis įrengimas išorinėje sienoje ir yra be įdėklo. Problema dažniausiai yra ta, kad dūmtraukis – nepakankamai apšiltintas ir peršaldamas sudaro atbulinę trauką. Paprastai pakanka gerai apšiltinti išorinę sieną, kurioje įrengtas dūmtraukis ir problema išsisprendžia.
Montuojant „kepures” – iš įvairių medžiagų gaminamus stogelius, taip pat tenka laikytis tam tikrų taisyklių. „Kepurė” negali siaurinti dūmtraukio angos, būti įrengta pernelyg žemai, kitais būdais riboti dūmų natūralų dėjimą. Geriausiai veikia dvipusė į viršų ir į apačią siaurėjanti „Itališka kepurė”. Ji padeda gerinti trauką ir saugo nuo kritulių.
Pabaigoje reikia priminti, jog net ir tuo atveju, kai dūmtraukio trauka nepakankama, galima ieškoti sprendimų. Trauka gerinama įrengiant specialios konstrukcijos kaminus, papildomai montuojant mechaninius ar elektrinius traukos gerintojus. Pastarieji padeda daugelyje situacijų, naudojami įrengiant supermodernius židinius, tačiau yra gana brangūs. Ir galiausiai reikia konstatuoti, kad nė vienas techninis sprendimas nebus geras, jei dūmtraukius imsis projektuoti visiškai šių reikalų neišmanantis asmuo. Telieka užjausti jo būsimus klientus ir linkėti, kad jie tuomet išmanytų daugiau nei projektuotojas.