Knygų skaitymas tampa socialinėmis lenktynėmis. „Guardian” praneša, kad maždaug vienas iš trijų londoniečių ir pietryčių Jungtinės Karalystės gyventojų prisipažįsta, kad knygas, atsižvelgdami į anotacijas, perka „vien tam, kad atrodytų išsilavinę”.
Paaiškėjo, kad vienas iš aštuonių jaunų žmonių knygas perka paprasčiausiai todėl, kad jos pavadinimas puikavosi perkamiausiųjų sąraše. Įdomiausia, kad vyresnio amžiaus žmonių toks „minios instinktas” neveikia. Į tokį sąrašą dėmesį kreipia tik vienas iš dvidešimties vyresnių nei 50 metų skaitytojų.
Apklausos parodė, kad ir pats skaitymas yra reliatyvi sąvoka. Tik vienas iš 25 žmonių pareiškė iki galo perskaitęs pastaruoju metu kritikų geriausia knyga tituluojamą Salmano Rušdžio novelių rinkinį „Vidurnakčio vaikai”. Pusė skaičiusiųjų šią knygą nesugebėjo jos įveikti iki galo.
Tik vienas iš šimto perskaitė Endrio Levio „Mažąją salą”, kuri pelnė ne vieną apdovanojimą. Nė vienas apklaustųjų net neatsivertė šio mėnesio laimėtojo Džono Banvilio knygos „Jūra”.
Kai kurie apklaustieji „skaitė” dvi knygas iš karto – vieną tam, kad turėtų kuo pasigirti, o kitą – pačiam pasimėgauti.
Du iš penkių žmonių rinkdamiesi knygą teiraujasi šeimos narių ar draugų nuomonės.
Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje perkamiausių knygų tope sumišo klasika ir „popsas”: Biblija, „Žiedų valdovas”, Hario Poterio istorijos, „Gyvūnų planeta”, „Hobitai”, „Puikybė ir prietarai”, „Nužudyti strazdą”, „Da Vinčio kodas”.
Britų literatūrologai susirūpinę pareiškė, kad knygos turi būti skaitomos siekiant praturtinti asmeninę patirtį. Pats skaitymas turi teikti malonumą, o ne troškimą pasipuikuoti prieš kitus.