Pinigai iš ryto – kėdės vakare. Pinigai vakare – kėdės iš ryto. Tokią verslo formulę pamena visi, skaitę I.Ilfo ir J.Petrovo klasikinį kūrinį „Dvylika kėdžių” ar matę pagal jį sukurtus filmus.
O neskaičiusiųjų ar nemačiusiųjų aptiktume tik tarp pačios jauniausios kartos atstovų. Bet Lietuva nusprendė iš pradžių atiduoti kėdes, o po to laukti pinigų iš Rusijos. Gal jau atspėjote, kad kalbame apie naikintuvo „Su-27” nuolaužų grąžinimą kaimyninei valstybei ir nuostolių už avarijos metu padarytą žalą atlyginimą.
Pirmosiomis savaitėmis po rugsėjį įvykusios naikintuvo avarijos Šakių rajone mūsų šalies pareigūnai ne kartą pabrėžė, kad Rusija iš pradžių turės atlyginti nuostolius, o tik po to jai bus grąžintas jos „turtas”. Dabar gi naikintuvo liekanos jau pradėtos atidavinėti nesulaukus pinigų. Tiesa, Rusija yra pranešusi, kad nuostolius tikrai atlygins, neva dabar šioje šalyje vykdomos atitinkamos biurokratinės procedūros. O ir suma – 67 tūkstančiai litų – nėra tokie pinigai, kuriuos tokiai milžiniškai valstybei būtų sunku surasti savo biudžete. Tad lyg ir neverta nuogąstauti, kad pinigų už kėdes teks laukti ilgiau nei „iki kitos dienos ryto”.
Tiesą sakant, Lietuva nuolaužų nepardavinėja, o grąžina jas teisėtiems savininkams, tad ir kėdžių bei pinigų palyginimo sugretinimas su šiandienine situacija yra gana sąlyginis. Tačiau Lietuvos sprendimą atiduoti nuolaužas anksčiau, nei bus gauta kompensacija už nuostolius, vertėtų laikyti žingsniu, demonstruojančiu mūsų šalies politinį geranoriškumą.
Bet galima tik burti iš kavos tirščių, ar mūsų valstybė kada nors sulauks analogiško Rusijos geranoriškumo sprendžiant sovietinės okupacijos metu Lietuvai padarytos žalos atlyginimo klausimą arba bent kaimyninės valstybės drąsos pripažinti egzistuojant šią problemą. Apie sovietų okupacijos žalos atlyginimą šią savaitę vėl buvo prabilta Vilniuje vykusiame Seimo ir JAV lietuvių bendruomenės komisijos posėdyje.
Rusija iki šiol net nesileidžia į kalbas, jog yra kažką skolinga Lietuvai, nors subyrėjus Sovietų Sąjungai paskelbė perimanti visas šios supervalstybės teises ir įsipareigojimus. Dabartinė V.Putino administracija netgi radikaliai pareiškė, kad jokios Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos nebuvo. Neva šios valstybės 1940-aisiais savo noru išsižadėjo nepriklausomybės ir įsiliejo į „didžiąją tautų broliją”. O kol šalis oficialiai deklaruoja tokį kreivaveidrodinį požiūrį į istoriją, tol galės gintis, kad ir už jokią žalą ji nėra atsakinga.
Vokietija iki šiol moka kompensacijas karo, kurį ji sukėlė, aukoms. Ir nei Vokietijos valdžia, nei didžioji visuomenės dalis nerodo nepasitenkinimo dėl tokios prievolės. Vokietija supranta savo kaltę ir kantriai moka už ją. Tuo tarpu Rusijos savimonė – visiškai kitokia. Ji per paradus rengiasi nugalėtojos rūbais ir tvirtinimus, kad Sovietų Sąjunga buvo tokia pat agresorė kaip ir Vokietija, laiko šventvagiškais. Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį blykstelėjusi viltis, kad Rusijoje bus iš esmės perrašyti sovietiniai istorijos vadovėliai, užgeso kartu su demokratinių reformų žlugimu ir senosios politikos restauracija.
Lietuva yra apskaičiavusi, kad sovietinio režimo metais ji patyrė 80 milijardų litų žalą. Lietuvai tai – milžiniški pinigai, lygūs maždaug penkiems metiniams biudžetams. Tuo tarpu Rusijos šiemetinis biudžetas yra apie 332 milijardai litų. Apskaičiuota, kad kitais metais vien dėl pabrangusios naftos Rusijos iždas turės maždaug 50 milijardų litų perteklių. Tad kompensacijos mokėjimas Lietuvai nebūtų paskutinių marškinių nusiplėšimas nuo kūno. Juo labiau kad niekas ir nereikalautų visą kompensaciją sumokėti per vienerius metus.
Tačiau Rusija žino, kad vien sutikusi derėtis su Lietuva, ji išleistų džiną iš butelio. Pasinaudodamos šiuo precedentu, kompensacijos pareikalautų ir Latvija bei Estija. Prie jų galbūt prisijungtų Moldova ar net ir Suomija su Lenkija. To Rusijos biudžetas jau greičiausiai nebeištvertų.
Vienas istorikas pasiūlė: Lietuva galėtų suderėti, kad Rusija vietoje dalies piniginės kompensacijos grąžintų dar XIX amžiuje iš jos atimtą Lietuvos metriką ir daugybę kitų neįkainojamų kultūros, istorijos ir meno vertybių, kurios dabar saugomos Rusijos archyvuose, muziejų fonduose ir universitetų kolekcijose. Pasiūlymas vertas dėmesio, tačiau derybomis net nekvepia.
Arūnas Ivaškevičius