Vėjuoti orai piktai šiaušia marių paviršių, nebevilioja valtininkų. Tik daug laisvo laiko turintys ir negailintys brangaus kuro meškeriotojai bando pasiekti Kiaulės Nugaros rajoną, kartais ir toliau nuplaukia. Žmonės vis tikisi (ypač, jei yra normali srovė): o gal ir pasiseks?
Taip pasielgė ir mūsų trijulė, nes ketvirtadienį nuo kranto atrodė neblogas oras. Diena be lietaus, vėjas – pietų. Bet kai pasiekėme Kiaulės Nugarą, viskas pasikeitė. Išilgai marių pūtęs stiprokas pietų vėjas siūbavo marias, purslais „gaivino” sėdinčiuosius valtyje.
Toli plaukti nesinorėjo, nes buvo nemalonu, be to, beveik nebuvo valčių. Grįžtantieji tik skėstelėdavo į šalis rankas ir mostelėdavo namų link. Viskas aišku: plaukia be laimikio.
Sustojome gilumoje po laidais. Vieta pažįstama, dažnai čia „palupdavome” ir nemažų karšių.
Stipri srovė ir vėjas greitai sureguliavo mūsų valtį. Sumetėme šešias dugnines, ir prasidėjo žvejo kantrybės bandymas. Įkyrus ir šaltokas pietys privertė pasinaudoti dar viena striuke. Ir taip apsirengus po valandos kitos nesijautė šilumos.
Meškerės, deja, tylėjo. Tikrinome masalą. Jo niekas nelietė. Paplaukėme arčiau kranto. Ten sekliau. Gal, sakome, kuoja, ešeriukas (pagaliau pūgžlys) pasirodys. Deja, marios buvo nedosnios. Kodėl? Priežasčių ieškok, kiek nori.
Baigdami žvejybą, gerokai sužvarbę, griebėmės šiaudo: sustojome prie Kiaulės Nugaros, ten, kur maždaug tokiu rudenėjančiu metu galima užtikti plekšnių. Prisiminėme, kad prieš trejetą dienų pūtė šiaurės krypčių vėjai. Jie suplukdė jūros vandenis, su jais atkeliauja ir plekšnės.
Neapsirikome. Per 30-40 minučių vakarop tinklelius pasipildėme šia jūros produkcija. Meškerioti plekšnes lengva, bet malonumo nedaug: nematai, kai jos čiumpa „porciją”, nejauti jokio pasipriešinimo. Ir vis dėlto tuo laimikiu buvome patenkinti: negrįžome tušti, išsigelbėjome nuo katino…
Tą pačią dieną Simo laivo įgula bandė pasiekti jūrą menkių pažvejoti. Įgulos norai baigėsi prie šiaurinio molo. Laivą pasitiko bangos, su kuriomis susigrumti buvo rimta rizika.
Nieko gero nesulaukė ir meškeriotojai Smiltynėje. Čia pagrindinė kliūtis buvo stipri srovė. Užmetei dugninę, o po 1-2 minučių net sunkus švinas atsiranda prie kranto. Taigi Sizifo darbas.
Atkaklieji Danės žvejai šeštadienį šį tą laimėjo. „Savo” vietose, truputį pamaitinę, kantriai palaukę, prisiviliodavo karosą ar kuoją. Žinoma, retokai, bet žuvys džiugino, nes nebuvo smulkios.
Taigi marių žuvautojai sunerimę. Nejaugi sezonas taip staiga baigsis? Daugelis mėgėjų nesuspėjo dar jo „uždaryti”. Viltį žadina prognozės. Pavyzdžiui, pranešė, kad rytoj ir poryt nebus nei šalta, nei lietinga. Galima tas dienas išnaudoti ir po jų vynioti meškeres: lik sveikas, vasaros žvejybos sezone!
Juras Šilgalis