Kalbos mirtis?

Pasaulyje vidutiniškai kas dvi savaitės numiršta viena kalba, teigia šią savaitę Lietuvoje viešėjęs vienas žymiausių pasaulio kalbotyros ekspertų profesorius Deividas Kristalas.

Kalba nustoja gyvuoti, kai miršta paskutinis ja kalbėjęs žmogus, teigia šis mokslininkas, kurio knyga „Kalbos mirtis” ką tik pasirodė lietuviškai.

Taigi lietuvių kalbai laidotuvių maršas dar neskamba. Ji netgi priskiriama 10 procentų kalbų, kurios laikomos didelėmis. Lietuviškai kalbančiųjų yra mažiausiai du su puse milijono. Gi iš 6800 dabar priskaičiuojamų pasaulyje kalbų yra keli šimtai tokių, kuriomis bendrauja tik keli, keliolika ar keliasdešimt žmonių.

Kitame šimtmetyje gali išnykti maždaug penktadalis kalbų. Tai – optimistiškos prognozės. Pesimistiškos pranašauja, kad net 80 procentų dabartinių kalbų gali mirti dar šiame šimtmetyje.

Ar tokia ateitis laukia ir lietuvių kalbos? Skeptikai sako: galima sutikti, kad ji dar kokius penkiasdešimt metų gyvuos, nes liks žmonių, kurie lietuviškai stengsis kalbėti „iš principo”, tačiau kokia toji kalba bus? Koks bus jos statusas? Ar paprasti žmonės nekalbės vien realybės šou leksikonu – „karoče, tipo, ta prasme, nerealiai”, o lituanistai neatsitvers savo celėse, toliau tobulindami dirbtinę „kelvadų”, „vaizduoklių”, „timprių” ir „žuvainių” kalbą? Juk diplomuotų mažaraščių, vargiai surezgančių popieriuje sakinį be klaidų, tolydžio daugėja…Gal dėl to siūloma ir lietuvių kalbos rašybą bei skyrybą supaprastinti, kad išsyk nesimatytų, kas yra „asilas raudonais batais”.

Skoliniai, su kuriais taip kovoja mūsų kalbininkai, kurdami jiems lietuviškus pakaitalus, nėra didžiausias kalbos vėžys. Beje, jau prigijusių kalboje žodžių lietuvinimo, keitimo vajaus būta ir prieškariu. Tada radikalūs kalbininkai siūlė apelsiną vadinti saulabroliu, kaliošus – purvabridžiais, futbolininką – spirdžiumi, o kažkuo neįtikusį dviratį – lipsėda. Iš tų siūlytų naujadarų išgyveno tik vienas kitas, tarp jų – paplūdimys.

Anglų kalboje yra net 80 procentų skolintų žodžių, atkeliavusių iš 350-ies kalbų, ir nuo to ji nemirė, pastebi britų kalbotyrininkai. Lietuvą per pastaruosius keliolika metų užplūdus naujoms informacinėms technologijoms, kalba nespėjo paskui jas, tad prigijo angliški terminai. Pradėta kurti lietuviška kompiuterijos terminija, tačiau ją pasodinti vietoj jau įsišaknijusios vargiai įmanoma. Kas, išskyrus pačius kalbininkus, atsakytų, kas yra „doroklė”, „maigyklė”, valdyklė”, „tvarkyklė”, „tvarkmena”, „spurklys”, „skaitlius”, „rietuvė” (ne malkų)?…

Nebijokime skolinių, bijokime lietuvių kalbos keitimo bet kuria kita, pastebi realistiškai mąstantys humanitarai. Kadangi kalbos ateitis – jaunimo rankose, jo požiūris į gimtąją kalbą gali ir džiuginti, ir gąsdinti. Antai vieno muzikinio realybės šou dalyvė užsispyrė, kad būtinai dainuos tik angliškai. Kai šou komandos bičiulis jai priminė, kad dainuoti lietuviškai vertėtų bent jau todėl, kad ji gyvena Lietuvoje, būsimoji „garsenybė” tiesiog sprogo iš pasipiktinimo. „Jis kalba kaip koks komunistas! Įsivaizduoji – sako, kad aš turėčiau dainuoti lietuviškai, nes gyvenu Lietuvoje. Kokia nesąmonė!” – guodėsi mergelė draugei.

Šią savaitę Valstybinė kalbos komisija kartu su Britų taryba surengė apskritojo stalo diskusiją „Mažų kalbų perspektyvos ir kalbos politika”. Joje knygos „Kalbos mirtis” autorius D.Krystalas atkreipė dėmesį, kad globalėjančiame pasaulyje demografiniai ir ekonominiai veiksniai gali lemti kelių didžiųjų kalbų įsigalėjimą. Europos Sąjungos statistikos tarnybos „Eurostat” duomenimis, per 2004 metus Lietuva iš visų ES šalių neteko daugiausiai gyventojų – 20,5 tūkstančio, labai arti jos yra Latvija. Tautos senėjimas, gimstamumo mažėjimas ir emigracija lietuvių kalbą gali pakirsti greičiau nei spėjamas anglų kalbos diktatas.

Rūta Kanopkaitė