Vyresnysis gelbėtojas Andrejus Juchalinas prisimena, kad imtis tokio darbo pastūmėjo atsitiktinumas.
„Vaikščiojau pajūriu ir pamačiau, kad žmogus skęsta. Puoliau jo gelbėti ir, kai pribėgo gelbėtojai, padėjau ištraukti iš vandens. Viskas baigėsi laimingai. Aš tuomet supratau, kad gelbėti skęstančiuosius nieko baisaus nėra, netgi priešingai, ir pasiprašiau priimamas į darbą. Štai jau aštuoneri metai…” – sako A. Juchalinas.
Vaikystėje neturėjote svajonių imtis panašaus darbo?
Pagal profesiją esu stalius-baldžius, bet plaukimą lankiau nuo pat vaikystės. Būdamas gal penkerių upėje pats esu skendęs, todėl ir nusprendžiau išmokti plaukti. Žinojimas kaip gelbėti skęstančiuosius padeda ne tik darbe. Tiesa, viena yra išmokti plaukti baseine, o jūra vis dėlto yra jūra.
Kurios vietos pajūryje yra pačios pavojingiausios?
Daugiausiai skęstančiųjų yra ežeruose, upėse ir karjeruose, kad ir kaip būtų keista. Vanduo ten ramus, gal todėl žmonės pernelyg įsidrąsina. Kita vertus, ten būna mažai žmonių, kurie skęstant galėtų padėti. Šiemet ežeruose ir tvenkiniuose jau apie 12 žmonių nuskendo. Pajūryje daugiausiai skęsta Palangoje, nors pati pavojingiausia jūra yra I-ojoje Melnragėje. Čia labai daug duobių, kurios po žiemos atsiranda vis kitoje vietoje. O žmonės į mūsų pranešimus ir įspėjimus nelabai reaguoja. Mes šnekame, šnekame per garsiakalbius, kad nelįstų į pavojingas vietas, kad vaikus prižiūrėtų, bet mažai kas klauso.
Kiek žmonių per tuos aštuonerius metus jau teko išgelbėti?
Išgelbėtų gyvybių net nebesuskaičiuočiau. Kartą ir pačiam galėjo baigtis liūdnai. Pernai paskutinę dieną dirbome ir teko gelbėti žmogų. Labai sunku buvo, gal dvidešimt minučių su juo vandenyje prabuvau, bet, ačiū Dievui, viskas abiems baigėsi laimingai. Žmonės nelabai supranta, kad banguota jūra pavojinga, šokinėja smagiai per bangas ir nejaučia, kad jūra juos neša. Kai kabo raudona vėliava, mes net galėtume neiti gelbėti, tačiau, žinoma, sąžinė neleistų skęstančiojo palikti likimo valiai. O užsienyje gelbėtojai, būna, pakabina raudoną vėliavą ir išeina namo. Tiesa, daugelis žmonių dar nežino naujųjų, europietiškų, vėliavos spalvų – dabar yra žalia, geltona ir raudona. Lengva atsiminti – kaip šviesoforas.
Sakoma, kad jūra pavojinga netgi tada, kai iš pažiūros atrodo rami – dėl povandeninių srovių.
Tikra tiesa. Kartais ji iš akies atrodo lygi ir rami, bet povandeninės srovės gali išversti iš kojų, traukti gilyn. Norint plaukioti jūroje reikia daug ištvermės ir patirties – ar plaukti kartu su banga, ar įstrižai jos. Turi žinoti kaip elgiasi jūra, kad sugebėtum tiksliai priplaukti prie skęstančio žmogaus. Viso to mane išmokė praktika. Kasdien stengiuosi paplaukioti jūroje, nes ji kaskart vis kitokia – kad persprasčiau, kaip kada reikia su ja elgtis.
Ar šeima neprieštarauja dėl tokio pavojingo darbo?
Iš pradžių prieštaravo, bet kai pamatė, kad aš vis tiek einu, suprato, kad nieko iš tų prieštaravimų nebus ir su tuo susitaikė. Žiemą padirbėju statybose, išvykstu į užsienį, bet vasarą visada sugrįžtu ir einu gelbėti žmonių. Nežinau, kodėl mane čia taip traukia. Tiesiog patinka.
Laisvalaikiu eiti prie jūros turbūt nebesinori?
Kad to laisvalaiko nelabai ir turiu. O prie jūros vis tiek einu – tinklinio pažaisti, ar kaip kitaip laiko praleisti. Pašto ženklų nerenku, iš tokio amžiaus jau išaugau.
Giedrė Norvilaitė