Profesionaliam barmenui Vidui Bražinskui taisyklė, skelbianti, jog patartina kas septynerius keisti darbo vietą, negalioja. Be to, jau keturiasdešimt metų vyriškis kasdien rūpinasi savo išvaizda – kitaip jis neišdrįstų pasirodyti klientams.
„Nenoriu mokyti jaunosios kartos, tačiau šiandien dauguma merginų ir vaikinų įsivaizduoja padavėjo ar barmeno darbą labai paviršutiniškai. Tarybiniais laikais padavėjo ar barmeno profesija buvo viena prestižiškiausių. Būdavo įvairios kategorijos, kurias gaudavome tik pasiekę puikių darbinių rezultatų” – sako V. Bražinskas.
Jūsų klausantis atrodo, jog anais laikais darbuotis buvo įdomiau, jautėte atsakomybę prieš klientus ir save?
Labai atsakingai žiūrėjome į savo darbą. Tekdavo ypatingai laikytis etiketo, kas šiandien visiškai nebūtina. Mums būdavo įkalta į galvą, jog tik iš kairės pusės galima paduoti duoną, cigaretes ar degtukus, stiklinę vandens. Visa kita reikia paduoti iš dešinės.
Kur pradėjote padavėjo karjerą?
Pirmą kartą nešinas padėklu išėjau viename garsiausių anų laikų Klaipėdos restoranų viešbutyje „Viktorija”. Ir rankos drebėjo, ir kojos linko. Turbūt jaučiausi panašiai, kaip aktorius, pirmą kartą išėjęs į sceną. Nors mokydamasis Prekybos mokykloje ne kartą laikiau padėklą, mokiausi aptarnauti, serviruoti stalą.
Ir vėliau dirbote ne mažiau garsesniame restorane „Neptūnas”…
O, tai buvo mano patys geriausi metai. Ir dabar dažnai praeinu pro buvusį „Neptūną”, atsisėdu ant suolelio, pasišneku su bobutėmis, kurios taip pat mena tuos laikus.
„Neptūnas” – tai jūreiviai, merginos, degtinė ir vynas. Ką jūs manot, ne taip paprasta būdavo patekti į restoraną. Mes, padavėjai, turėdavome savo staliukus ir juo saugodavome nuolatiniams klientams.
Ar toks linksmas naktinis darbas negrėsė galimybe įklimpti į alkoholį?
Dar ir kaip grėsė. Ir buvo laikas, kai smarkiai išgėrinėjau. Smagu būdavo, po darbo dar iki ryto siausdavome. Žinote, esi jaunas, sveikas, norisi nuotykių ir linksmo gyvenimo. Bet vienas skaudus įvykis privertė mane duoti sau pažadą: „Daugiau nė lašo alkoholio”. Dukters mirtis mano sąmonėje daug ką pakoregavo.
Daug kam atrodo, jog šiais laikais žmonės vartoja daugiau alkoholio.
Jei dabar padavėjai užsako po 50 gramų brendžio ar degtinės, tai anais laikais pradėdavo nuo butelio. Jeigu kas taurelę užsisakydavo, tai būdavo stebuklas. Gerdavo degtinę, moterys – šampaną, vynas tuo metu buvo visai nepopuliarus.
Kur jūreiviai, ten ir merginos…
Į „Neptūną” rinkdavosi ir paprastos moterys, ir vadinamosios 16-osios divizijos atstovės. Gal daug kam atrodys neįtikėtina, bet kai į salę įeidavo Žana, tai jūreiviai atsistoję rankomis plodavo (Žana – tai „Papugaičikas”, išgarsėjusi kaip pilstuko pardavėja, šunų laikytoja ir kaimynų terorizuotoja – aut. past.). Buvo nepaprastai graži moteris, visada pasitempusi, šukuosena – lyg tik ką iš kirpyklos. Drabužiai būdavo patys madingiausi. Žana buvo pirmoji, parodžiusi, kas yra dekoltė. Būdavo ir daugiau tokių, kurioms jūreiviai šampaną kibirais pirkdavo ir dovanas teikdavo.
Kokia apranga puošdavosi tarybinių restoranų lankytojai?
Į restoraną žmonės eidavo kaip į didžiausią šventę. Traukdavo iš spintų pačius prabangiausius drabužius. O ir atitinkami reikalavimai būdavo – moterų be kojinių į restoraną neįleisdavo, net karščiausią vasaros dieną ši taisyklė neturėjo išimčių. Su treningais ar sportiniais bateliais niekas net prie durų slenkščio nesirodydavo.
Jums jau 60 metų. Ar nekyla pavydas jaunimui, kuris darbuojasi padavėjais užsienyje?
Nekyla, nes prieš dešimt metų ir pats turėjau tokią galimybę. Darbavausi Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Ir nors anglų kalbos moku tik kelis žodžius, man sekėsi kuo puikiausiai. Skaičius 60 man tikrai nieko nereiškia, na, gal tik tai, jog retsykiais širdelė duoda apie tai žinoti. O mano dūšia jauna, kaip kartais jaunos moterys juokauja, esu „pražilęs jaunuolis”. Aš neįsivazduoju savęs sėdinčio minkštame fotelyje, kojas įkišusio į šlepetes ir tik pro langą matančio supantį gyvenimą. Man reikia būti įvykių sūkuryje, bendrauti, pakelti taurę vyno, o geroje kompanijoje galiu dar ir kadrilį sušokti.
Ingrida Albrechtienė