Ieškodama „Mažeikių naftai” naujo mesijaus, Lietuva gali dar kartą įklimpti į finansinių nuostolių liūną
1980-aisiais už 18 kilometrų nuo Mažeikių buvo duotas startas ano meto masteliais moderniai naftos perdirbimo gamyklai. Prie jos prijungus nuo 1970-ųjų veikiantį Biržų naftotiekį ir 1999-aisiais pradėjusį dirbti Būtingės terminalą, buvo sukurtas „trikojis” Lietuvos naftos kompleksas, turintis visas prielaidas generuoti šimtamilijoninius pelnus. Deja, „Mažeikių naftos” istorijoje juodų puslapių gerokai daugiau nei epizodų, kuriais ši įmonė galėtų pasigirti.
Politinė trumparegystė
Švelniai tariant, keisti sprendimai „Mažeikių naftos” veiklą ženklina nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Nuo 2002-ųjų rudens iki 2004-ųjų vidurvasario dirbusi Seimo laikinoji komisija, turėjusi ištirti skandalingą šios įmonės privatizavimo istoriją, į dienos šviesą ištraukė daugybę dalykų, liudijančių apie pritrenkiantį politikų nekompetentingumą ar ciniškus bandymus išpešti sau naudos. Skaitant buvusių šios įmonės bei naftos sektorių aptarnavusių bendrovių vadovų, skirtingu metu ministrų kabinete dirbusių politikų bei Seimo narių, Valstybės kontrolės pareigūnų paaiškinimus, kai kurie naftos sektoriaus veiklą reglamentuojantys sprendimai tiesiog glumina.
Vienu pirmųjų nevykusios politekonomijos pavyzdžių šią sritį išmanantys specialistai vadina dar 1991-ųjų – 1992-ųjų sandūroje priimtus tuometinės Vyriausybės veiksmus, davusius pradžią didžiųjų „Mažeikių naftos” problemų maratonui. Pasak buvusių įmonės generalinio direktoriaus pavaduotojo A.Gimbuto ir finansų direktoriaus V.Mončiunsko, valstybės vyrai pradėję nutarimais ir įstatymais Lietuvoje reguliuoti degalų kainas, „Mažeikių naftą” paliko be apyvartinių lėšų. Dėl to 1992-1995 metais gamykla perdirbdavo tik 3-4 mln. tonų naftos, „valgė savo lėšas” ir labiau vegetavo, o ne dirbo.
Kitu smūgiu „Mažeikių naftai” tapo 1995-ųjų pavasarį priimtas Adolfo Šleževičiaus Vyriausybės nutarimas „Dėl mokesčių už naftos produktus, pagamintus akcinėje bendrovėje „Mažeikių nafta”, surinkimo tvarkos”, kuriuo įmonė buvo įpareigota apskaičiuoti ir surinkti akcizus bei pridėtinės vertės mokesčius bei juos sumokėti nustatyta tvarka ne vėliau kaip kitą darbo dieną. Taip „Mažeikių nafta” ne tik įšaldė dar apie 40-50 mln. litų apyvartinių lėšų, buvo priversta vykdyti visiškai jai nebūdingas funkcijas (t.y. atlikti dalį mokesčių administratoriaus darbo), bet ir ėmė kredituoti valdžią 3-4 mln. litų kas mėnesį.
Visi šie dalykai gerokai komplikavo įmonės finansinę padėtį ir prisidėjo prie to, kad 1998-aisiais, pradėjus austi „Mažeikių naftos” privatizavimo planus, konsultantų replikos apie „metalo laužo” krūvos kainą iš tiesų nedaug prasilenkdavo su tiesa.
Įdomu ir tai, kad 1992-aisiais „Mažeikių nafta” turėjo unikalią progą išspręsti jos veiklą nuolat trikdžiusias žalios naftos tiekimo problemas. Aukštas pareigas įvairiose valdžios struktūrose užėmę veikėjai patvirtino, kad 1991-1992 metais įmonei buvo siūloma tapti tuo metu steigiamo Rusijos koncerno „Lukoil” dalininke. Tuo metu „Mažeikių naftoje” dirbę žmonės tvirtino, kad valstybinė Lietuvos naftos įmonė turėjo 10 procentų steigiamo „Lukoil” koncerno akcijų, įkainotų keliais tūkstančiais dolerių, tačiau netrukus padarė „užskaitą” ir akcinį kapitalą panaikino.
Tuometiniai „Mažeikių naftos” vadovai prisipažino išsigandę viešosios opinijos, perdėm politizuoto tokio sprendimo vertinimo ir galimo nušalinimo iš pareigų. Keisčiausia, kad netgi 2004-aisiais, liudydamas Seimo laikinosios komisijos posėdyje, tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius patvirtino, esą, jeigu jis būtų žinojęs apie „Mažeikių naftos” dalyvavimą „Lukoil” steigime, „tas ministras ar tas įmonės direktorius būtų nedirbęs”.
Rožiniai planai
Žinant tokias nuostatas, nebestebina didžiausių abejonių ir vilčių laikotarpiu 1998 – 1999 metais konservatorių Vyriausybės priimti sprendimai, vos nevirtę paskutine vinimi „Mažeikių naftos” karstui.
Kaip tik tuo metu vieninteliu tinkamu verslo partneriu ir sunkiai besiverčiančios naftos perdirbimo įmonės mesijumi buvo paskelbtas JAV koncernas „Williams International”. Amerikiečiams spaudžiant buvo sujungtos trys naftos įmonės (prie „Mažeikių naftos” prijungtos „Būtingės nafta” ir „Naftotiekis”), numatyta investicijų į jas tvarka ir būdai bei reikalavimai akcijų paketų savininkams.
Lietuvos derybininkams anuomet vadovavęs ūkio ministras Vincas Babilius tvirtino, kad, išleidus naują 33 proc. sujungtos įmonės akcijų emisiją ir jas perleidus strateginiam investuotojui, „Mažeikių naftos” reikalai radikaliai pasikeis. Prognozuota, kad 1998-2002 metais grynasis pelnas, liekantis įmonėje ir skiriamas reinvesticijoms, bus 1,492 mlrd. litų, o į valstybės biudžetą bus sumokėta 8,427 mlrd. litų mokesčių.
2003-2007 metais bendras pelnas bus 2,111 mlrd. litų, o mokesčių suma – 10,065 mlrd. litų.
Siekdamas sustiprinti įspūdį „Williams Lietuva” generalinis direktorius Randis Meidžorsas tuo metu tvirtino, kad pagal Vakarų standartus „Mažeikių nafta” jau yra bankrutavusi įmonė, kadangi jos skolos siekia 285 milijonus JAV dolerių, o per pastaruosius 4 metus patirti įmonės nuostoliai yra 24,6 milijonų dolerių. Įmonė dar šiaip taip laikosi tik dėl to, kad ją remia valstybė. Pagal „Williams” parengtą investicijų projektą iki 2004 metų bus išmokėtos visos įmonės skolos, taip pat ir garantuotos valstybės, gamybos apimtys padidės iki 16 mln. tonų naftos per metus, darbo kaštai sumažės du kartus, bus susigrąžintos prarastos ir atsivers naujos Vakarų rinkos. 2005 m. įmonės pelnas turėtų siekti 85 mln. dolerių.
Beveik metus praleidęs Lietuvoje R.Meidžorsas Seimo nariams aiškino, esą finansinė „Mažeikių naftos” padėtis, kurią nustatė nepriklausomi užsienio ekspertai, esanti blogesnė, nei manyta derybų pradžioje. Todėl buvo parengtas naujas investicijų planas – amerikiečiai įsipareigojo pirkti 33 proc. koncerno akcijų sumokant 75 mln. JAV dolerių grynais ir dar 75 mln. vertės – vekseliais, 5 pirmus veiklos metus įsipareigojo reinvestuoti visą pelną. Siekdami išspręsti įmonės finansinius sunkumus, padidino finansinį įnašą paskolindami jai dar 75 milijonus dolerių.
„Tokiu būdu 33 proc. akcijų įsigijimo metu būsime įsipareigoję „Mažeikių naftai” 225 mln. dolerių. Mainais Vyriausybė suteiktų mums teisę įsigyti papildomai dar iki 33 proc. akcijų”, – 1999-ųjų vasarą aiškino R.Meidžorsas.
Nulinis „biznis”
Deja, Vyriausybės krize pasibaigęs sandoris su „Williams” Lietuvai iš tiesų neatnešė nei žadėtųjų milijardų, nei ramybės. Šią istoriją tyrusi Seimo laikinoji komisija konstatavo, kad amerikiečiams perleidus „Mažeikių naftą” valstybės iždas negavo nė vieno lito – tik milžiniškus finansinius įsipareigojimus. Tyrėjų teigimu, kitaip ir negalėjo būti, nes „Williams” buvo nesuinteresuota gerais įmonės veiklos rezultatais, nes nuo jų priklausė, reikės ar nereikės apmokėti 75 mln. JAV dolerių vekselį. Sutartyje buvo numatyta, kad „Mažeikių nafta” pasiekus 421 mln. JAV dolerių EBITDA (pelnas, neišskaičiavus palūkanų, pelno mokesčio, nusidėvėjimo ir amortizacijos), „Williams International” privalėtų apmokėti 75 mln. JAV dolerių (300 mln. litų) vekselį. Priešingu atveju, t. y. nepasiekus minėtos ribos, „Mažeikių nafta” turėtų nedelsdama sumokėti „Williams International” EBITDA trūkumą, tačiau ne daugiau kaip 75 mln. JAV dolerių. Dokumentai rodo, kad amerikiečiai net neketino mokėti šių pinigų. Tai užfiksuota jų pačių verslo plane: 2004-aisiais buvo planuojamas tik 351 883 000 JAV dolerių EBITDA.
Beje, valdymo sutartyje net nebuvo numatyta, kokias konkrečias paslaugas turi teikti „Williams”. Aišku tik tai, kad teisę kaip tinkami šeimininkauti „Mažeikių naftoje” gavę „Williams” veikėjai pagal pateiktas sąskaitas vien 1998 – 1999 m. gavo beveik 25 mln. litų. Šioje sutartyje buvo numatytas fiksuoto dydžio atlyginimas, sudarantis 1000 JAV dolerių už vieno žmogaus darbo dieną, nenumatant pagrindo ar paskaičiavimo, kodėl būtent toks fiksuotas atlyginimas būtų mokamas.
Vadinamąjį valdymo mokestį sudarė faktinės įmonės operatoriaus sąnaudos ir išlaidos bei 15 procentų šios sumos priedas. Tokia tvarka neįpareigojo Valdytojo ieškoti būdų riboti ar mažinti išlaidas ir nedraudė valdymui išleisti kuo daugiau, kadangi tokiu atveju absoliučiu dydžiu didėjo ir 15 procentų priedo suma. Valdytojo pajamos už valdymą nebuvo siejamos su gerais bendrovės veiklos rezultatais. Ekspertų teigimu, tuo metu „Mažeikių nafta” buvo vienintelė šio profilio įmonė centrinėje Europoje, dirbusi nuostolingai.
„Williams” viešpatavimo Mažeikiuose epopėją tyrusios Seimo komisijos išvadose nurodoma, jog didėjant „Mažeikių naftos” veiklos rezultatui – nuostoliui, atitinkamai didėjo valdymo paslaugų mokesčiai. Tokiu būdu valdant „Williams”, akcinė bendrovė „Mažeikių nafta” 1998-2002-aisiais (imtinai) patyrė 813 mln. Lt nuostolių.
Jungas ūkiui
„Mažeikių naftos” istoriją tyrusio Valstybės kontrolės veiklos audito 1-ojo departamento direktorius Rimantas Sanajevas patvirtino, kad po „Williams” demaršo, kai 2002-aisiais po slaptų derybų „Mažeikių nafta” su visomis valdymo teisėmis buvo perleista Rusijos koncernui „Jukos”, prabėgus trejiems metams šios istorijos vertinimas nė trupučio nepasikeitė.
„Kontrolinį „Mažeikių naftos” akcijų paketą praradusi Lietuva už šią įmonę iš tiesų negavo nė lito. Tiesa, buvo mokamos palūkanos už jai suteiktą paskolą, akcizai, pajamų mokesčiai ir vykdomos panašios prievolės, tačiau tai neturi nieko bendra su privatizavimu. Kadangi šis investuotojas neapmokėjo žadėtosios 300 mln. litų sumos už gautas akcijas, realiai „Mažeikių nafta” buvo įsigyta už 1 lito nominalios vertės akciją mokant po 88 centus. Tuo metu kai kurių kitų Europos naftos perdirbimo įmonių akcijos buvo parduodamos už kainą, dešimtis kartų viršijančią akcijų nominalią vertę”, – pasakojo R.Sanajevas.
Pareigūno teigimu, „Mažeikių naftos” pardavimo sandoris, nepaisant dabartinių jos veiklos rezultatų, gali būti laikomas nesėkmingiausiu tarp visų Europos naftos perdirbimo įmonių, nes jokių lėšų negavusi valstybė prisiėmė didžiulius įsipareigojimus.
R.Sanajevas atkreipė dėmesį ir į tai, kad netgi valstybės vardu ir su valstybės garantija „Mažeikių naftai” suteiktos paskolos (iš viso 221,5 mln. JAV dolerių), skirtų apyvartinėms lėšoms papildyti ir investicijoms, buvo naudojamos neracionaliai. Pavyzdžiui, bendrovei 1999-ųjų rudenį suteikta 360 mln. Lt paskola buvo padėta kaip depozitas už mažesnes palūkanas, nei buvo mokamos palūkanos už gautas paskolas. Dėl to įmonė patyrė 1,47 mln. Lt nuostolį.
Apskritai iš minėtos 221 mln. dolerių paskolos „Mažeikių naftos” modernizavimui buvo panaudota viso labo 17 mln. JAV dolerių (8 proc.). Ekspertų teigimu, laiku nesumontavus kai kurių technologinių įrenginių ir netekusi galimybės gaminti ES standartus atitinkančio benzino, vien 2000-aisiais įmonė negavo maždaug 15,7 mln. JAV dolerių pajamų.
Tokį pat „malonumą” sutartys su „Williams” užprogramavo dar kelioms Lietuvos bendrovėms. Valstybės kontrolės pareigūnų teigimu, dėl užkrautų įpareigojimų „Mažeikių naftą” aptarnauti specialiais tarifais „Lietuvos geležinkeliai” nuo 1999-ųjų lapkričio iki 2002-ųjų gruodžio negavo 52 mln. Lt pajamų (t.y. tiek būtų gavusi, jeigu už suteiktas paslaugas „Mažeikių nafta” būtų atsiskaičiusi visiems klientams galiojančiais tarifais).
Tuo pat metu bendrovė „Klaipėdos nafta” per 2000-2002 m. laikotarpį galėjo gauti 34,9 mln. Lt pajamų, jeigu būtų taikomas toks pat krovos tarifas kaip ir kitiems klientams. Dar apie 25 mln. litų šalies biudžetas prarado dėl to, kad Būtingėje švartuojamus didelius tanklaivius (jie nemokėjo mokesčių už Lietuvos teritorinių vandenų naudojimą ūkinei veiklai) aptarnavo ne Lietuvos, o Nyderlandų locmanai.
Demagogijos aidai
Finansų maklerius glumina dar vienas dalykas, retsykiais prasprūstantis ginčuose dėl „Mažeikių naftos” pardavimo amerikiečiams. A.Kubilius ne kartą yra akcentavęs, jog su darant sutartį su „Williams” ir perleidžiant jai dalį įmonės buvo tikimasi uždirbti po to, kai naftos perdirbimo įmonė bus modernizuota ir išaugs MN akcijų vertė.
Deja, geri norai ir liko tik gerais norais. Valstybės kontrolės duomenimis, „Mažeikių naftos” viena paprastoji vardinė akcija nuo 1,02 lito 1999-aisiais nuvertėjo iki 0,53 Lt 2001-aisiais – t.y. beveik du kartus. Valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų (59,3 proc., arba 306 851 821 paprastų vardinių akcijų) buhalterinė vertė 2001 metais sudarė 162, 6 mln. Lt, o to paties akcijų kiekio vertė, skaičiuojant 1999-ųjų akcijos buhalterine kaina, būtų 313 mln. Lt. Tai reiškia, kad valstybė dėl bendrovės akcijų nuvertėjimo 2001 metais jau buvo praradusi 150,4 mln. Lt jai priklausiusio turto. Remiantis Vertybinių popierių komisijos duomenimis, 2002-ųjų pabaigoje maksimali vienos akcijos kaina buvo 0,75 Lt, o minimali – 0,65 Lt.
Padėtis pradėjo keistis tik po to, kai šeimininkauti Mažeikiuose pradėjo „Jukos”, užtikrinusi stabilų žaliavos tiekimą ir pradėjusi pelningą veiklą. Jei 2001-aisiais „Mažeikių naftos” nuostoliai pagal GAAP siekė 271,1 mln. litų, tai 2002-aisiais sumažėjo iki 114,3 mln. litų. 2003-iaisiais metais grynasis pelnas šoktelėjo iki 220,9 mln. litų, o 2004-aisiais bendrovė gavo 7,663 mlrd. litų pajamų ir uždirbo 721,883 mln. litų grynojo pelno ir sumokėjo rekordinio dydžio – 134,620 mln. litų pelno mokestį.
„Pastaruoju metu „Mažeikių naftos” akcijos biržoje kainuoja per 12 litų, tačiau tai tikrai neturi nieko bendra su 1999-aisiais pasirašytomis sutartimis su „Williams” ir tai nėra jokia „kompensacija” už dykai atiduotas akcijas. Kalbėti, esą būtent tokio rezultato buvo siekiama – nekorektiška, nes tokių dalykų sumodeliuoti praktiškai neįmanoma. Juo labiau kad „Williams” realiai nieko nepadarė, kad akcijų vertė padidėtų bent jau iki 1 lito. Tiesa, tam buvo ir objektyvių priežasčių, nes tuo metu vienintelis naftos eksportuotojas buvo „Lukoil”, su kuriuo derybos vyko labai sunkiai. Vargu ar tuo metu buvo galima naftos tiekimo problemas spręsti kaip nors kitaip ir ar buvo galima „Mažeikių naftą” parduoti kitiems investuotojams. T.y. vien tik kaltinti tuometinę konservatorių Vyriausybę dėl padarytų klaidų negalima, bet jų pačių išvedžiojimai, esą viskas buvo gerai, yra absurdiški”, – tvirtino finansų maklerių įmonės „Finasta” prekybos departamento direktorius Vaidas Jonutis.
Renaldas Gabartas