Kupiškio rajono apylinkės teismas baigė nagrinėti retą bylą – buvo teisiama negailestingai savo anūkus rykšte plakusi 71 metų moteris.
„Kaip auklėti vaikus, jeigu jie tau spjauna į akis ir šaukia: bobut, tu durna, mes tavęs nebijom ir neklausysim. Kaip be rykštės su tokiais laukiniais šnekėtis?” – į tokį savo klausimą kupiškietė Pranciška Birutė Lauciuvienė atsakymo teismo posėdyje nesulaukė. Užtat išgirdo nuosprendį.
Už tai, kad po pamokų namo sugrįžusį 12-metį savo anūką dažnai prilupdavo rykšte, versdavo klūpėti per naktį, kad mušė ir jo seserį, jauniausią 11-metę anūkę, P.B.Lauciuvienei paskirta subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Nuteistoji nesijaučia esanti kalta
Bausmės vykdymas senyvo amžiaus moteriai atidėtas vieneriems metams.
Per tą laiką be pataisos inspekcijos žinios kupiškietė negalės išvykti iš namų ilgiau nei 7 paroms.
Teismas taip pat nutarė sunaikinti baudžiamosios bylos daiktinį įrodymą – anūką bemušant sulūžusią rykštę.
Išgirdusi nuosprendį ir sužinojusi apie galimybę jį apskųsti apygardos teismui, moteris pyktelėjo.
„Kokia nauda – ar aš kokia žudikė? Daugelis tėvų savo vaikus taip auklėja, bet mane, seną moteriškę, į teismo gardą uždarė. Čia mane duktė keršydama apskundė, kaimynai liežuvį įkišo”, – savo versiją „Panevėžio rytui” aiškino P.B.Lauciuvienė.
Sesuo užstoti nedrįso
Kad savo anūkus laikinai globojanti močiutė juos drausmina abejotinais būdais, paaiškėjo šių metų balandžio mėnesį.
Dvylikamečio klasės draugai pastebėjo, kad jam kuokštais išrauti plaukai.
Socialinės pedagogės kamantinėjamas berniukas prisipažino, jog plaukus jam nurovė įpykusi močiutė, kad dažnai nuo jos gauna mušti su rykšte, yra verčiamas klūpėti ant grindų per naktį. Berniuko žodžius patvirtino jauniausioji vienuolikmetė ir vyriausioji penkiolikmetė seserys.
Jaunylei anūkei taip pat kliūdavo močiutės rykščių už neklausymą, išsisukinėjimą. Tik vyriausioji buvo pelniusi močiutės meilę ir pasitikėjimą, jai atitekdavo saldumynai ir dovanos.
Paauglė pareigūnams vėliau pripažino, kad jai būdavę baisu ir gaila stebėti mušamus brolį ir seserį, bet užstoti jų nedrįso. Vaikai kentėjo ir laukė, kada juos pasiims į Kauną darbo ieškotis išvažiavusi motina.
Paaiškėjus tokioms vaikų gyvenimo aplinkybėms, jie buvo paimti į Šv. Kazimiero vaikų globos namus, o Vaiko teisių apsaugos tarnyba pranešė policijai apie smurtavimą prieš mažamečius. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Mušė, kol sulūžo rykštė
Ši baudžiamoji byla teismą pasiekė liepos mėnesį, bet nagrinėti buvo pradėta tik spalio viduryje.
Tris teismo posėdžius teko atidėti, nes iš Kauno vis neatvykdavo nukentėję vaikai bei jų motina. Galiausiai buvo paprašyta Kauno policijos pareigūnų atvesdinti proceso dalyvius.
Tai, ką teisme papasakojo mažamečiai, šokiravo posėdžio dalyvius.
Dvylikametis teigė gaudavęs nuo močiutės pylos beveik kasdien. Jį mušdavo ranka, rykšte, sukdavo ausį, pešdavo plaukus, įspirdavo. Paklupdydavo ant grindų kelioms valandoms ar visai nakčiai.
Už kokias nuodėmes senoji taip baudė savo dukters vaiką?
Pats berniukas tai paaiškino paprastai: „Aš jai nuo gimimo nepatinku. Pyko, kad ne taip valgau, arbatą per garsiai geriu, ne taip sėdžiu. Jaunylei sesei baba irgi dažnai duodavo per galvą, klupdydavo. Niekada mudviem nėra jokių dovanų ar saldainių nupirkusi, tik vyriausiajai sesei”.
Močiutės mylima vyriausioji penkiolikmetė anūkė teisme negalėjo ištarti nė žodžio, tik ašarojo.
Mergaitė tyliai pritarė savo duotiems parodymams per parengtinį tyrimą.
„Brolis norėjo išsikepti blynų, nuėjo pas kaimynus aliejaus pasiskolinti. Tai sužinojusi močiutė liepė broliui mautis kelnes ir paėmė rykštę. Mušė, kol sulūžo.
Tada pasiuntė sesę lauke išlaužti naują žabą. Pailsėjusi vėl mušė. Klūpomis brolį laikė per visą naktį, beveik iki 7 valandos. Paskui jis išėjo į mokyklą. Mušdavo ne tik rykšte, bet ir tuo, ką rankoje turėdavo. Pamokas liepdavo ruošti koridoriuje ant suolo. Man buvo baisu. Babai turbūt nepatiko, kam mes šioj žemėj gyvenam”.
Labiausiai pyksta ant dukters
Išgirdusi tokius anūkų kaltinimus, P.B.Lauciuvienė labiausiai įširdo dėl išvardintų mušimo įrankių. Moteris tikino niekada į rankas neėmusi nei kočėlo, nei plaktuko, bet rykštės neišsižadėjo.
„O kaip kitaip juos drausminti? Ir motina jiems duodavo į kailį. Įpratę meluoti, dar betrūko, kad būtų ėmę vagiliauti. Aš pati užaugau rykštės išauklėta ir nieko blogo neatsitiko”, – piktinosi moteris.
Išsiginti tokių auklėjimo metodų pikto būdo močiutė negalėjo ne tik dėl anūkų atvirumo.
Teismo medicinos ekspertas ant berniuko kūno, nugaros, šonų, sėdmenų, blauzdų pagal odos nubrozdinimus ir mėlynes aptiko buvus ne mažiau kaip 27 smūgius.
Jau paskelbus nuosprendį, moteris labiausiai gailėjosi savo vyriausiosios anūkės. Močiutė ją mielai priimtų gyventi, bet dabar sugrįžti į Kupiškį motina esą jai neleistų.
Pripažinusi, kad anūkams gal kartais ir be reikalo suduodavusi, „Panevėžio rytui” P.B.Lauciuvienė teigė dabar labiausiai pykstanti ant dukters.
„Pametė vaikus man, ligotai, o pati išlėkė draugų ieškotis. Palikau jai namus, galėjo gyventi, čia darbo susirasti. Tai ji man tą teismą užtaisė”, – įskaudinta moteris susirado jau kitą taikinį savo pykčiui.
Dalia Juškienė
„Panevėžio rytas”