Valdas Adamkus ir vėl pavėlavo. Vokiečiai ir rusai nekeis plano tiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu, ir iš dalies dėl šito jų apsisprendimo atsakomybę turėtų prisiimti jis pats.
Taip, taip! Pirmosios V. Adamkaus kadencijos metais vokiečiai zondavo galimybę tiesti tą dujotiekį per Lietuvos teritoriją, tačiau projektas buvo padėtas į stalčių. Vilniuje.
Ir tai – ne vienintelis energetinis Rusijos projektas, kurį V. Adamkus pražiopsojo. Jo pirmosios kadencijos metais „Lukoilas” atgaivino D6 projektą ir dabar siurbia naftą tiesiai prieš Nidos paplūdimius. Taigi, kai šitas prezidentas vaidina ekologą, norisi iš visų plaučių rėkti: „Netikiu!”
Jau 15 metų puoselėjantis „ekologo” įvaizdį V. Adamkus pavėlavo į visas Lietuvos gamtos naikinimo operacijas. Tarkime, jam besiraminant statistika, Lietuvos regioniniai parkai, net Labanoro giria, tapo panašūs į zebrą, kurio nugara išraižyta pasibaisėtinų kirtimų dryžiais. Ekologo prezidento panosėje Lietuvos miškų niokotojai viešai skelbia užmojį pagal medienos paruošas konkuruoti su Švedija. Tai panašu į plikio konkuravimą gražiausių kasų konkurse, tik pasekmės visai nelinksmos. Dabar jau švedai supirkinėja Lietuvos miškus ir augina čia medienos plantacijas, kurias mes vis dar iš seno papročio vadiname miškais.
Prezidentas-ekologas taip pat nesugebėjo pastebėti Kuršių nerijos užbetonavimo. Tiesa, šitas aplaidumas – su lengvinančiomis aplinkybėmis. V. Adamkus atostogoms renkasi ne lietuviškus kurortus, o Meksikos įlankos pakrantes.
V. Adamkui prezidentaujant, Lietuvos gamta engiama neregėtais mastais. Valdininkai nebaudžiami medžioja iš valdiškų automobilių. Jam vaidinant rūpestį dėl Lietuvos ekologijos, mūsų miškuose beveik išnyko didieji žvėrys. Net vilkai, kurie netinka niekam – nei valgymui, nei prašmatniems kailiniams, ir tie išgalabyti.
Prezidentui nepavyko nė viena ekologinė akcija. Jis nesugebėjo panaudoti savo autoriteto ginant Kernavę nuo šiukšlių piliakalnio konkurencijos. Jis neištiesė rankos žaliesiems, protestuojantiems prieš žaliųjų zonų naikinimą čia pat, jam panosėje, Vilniuje. Jo taip pat nebuvo nacionaliniuose parkuose, kai jų gražiausius kampelius užgriozdė naujalietuvių „baisianamiai”. O prie tos pačios Baltijos jūros, kurios ekologija jis dabar rūpinasi Vokietijoje, buvo pristatyta pačios baisiausios chemijos terminalų ir plastmasių gamyklų.
Prezidentas visur vėluoja. Lyg greitoji pagalba, kuri, užuot gelbėjusi, išrašo mirties liudijimus. V. Adamkus pradeda „apgailestauti”, „susirūpina” tada, kai mišką, ežerą, miesto liepą ar visą Baltijos jūrą jau pasmerkė gobšuolių giltinė. Ar dėl to prezidentas rauda? Gal tik labai slapta ir labai tyliai. Kaip tada, kai sovietmečiu neva dėl ekologinio susirūpinimo kasmet, o kartais net du kartus per metus siuvo po Sovietų Sąjungą turėdamas didžiausią tos, Sovietų, valdžios pasitikėjimą.
Kas galėtų laiku pažadinti prezidento ekologinę sąžinę? Gal nurodymas iš aukščiau? Ne, ne iš Aukščiausiojo, bet iš… Vašingtono! Tačiau tokia prielaida ne mažiau absurdiška nei prašymas, kad vokiečiai atsisakytų dujotiekio po Baltija. Ji absurdiška ne todėl, kad Amerika Lietuvos aukščiausiems pareigūnams neturi valios, bet todėl, kad Lietuvos ekologija amerikiečiams nerūpėjo nei prie Leonido Brežnevo, kai čia siuvo V. Adamkavičius, nei prie Vladimiro Putino, kai čia valdo V. Adamkus.
Rūta Grinevičiūtė