Paauglystė – kritinis amžiaus tarpsnis. Tai saviraiškos laisvės ir savęs ieškojimo metas. Paaugliai bando spręsti savęs pažinimo problemą. Psichologiniu požiūriu šis amžiaus tarpsnis yra vienas sudėtingiausių, prieštaringiausių ir įdomiausių.
Apie iškylančias paauglių problemas, jų sprendimo būdus sutiko papasakoti neseniai Gargžduose įsikūrusio „Tavo psichologas” kabineto psichologė Daiva Banevičiūtė.
– Ar aštuoniolikmetis dar laikytinas paaugliu?
– Lietuvoje dažnai nesutariama dėl paauglystės chronologinių ribų. Tai laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus, trunkančio nuo 14 iki 25 metų vyrams ir nuo 12 iki 21 metų moterims (t. y. skiriama ankstyvoji paauglystė, vidurinioji ir vėlyvoji paauglystė/jaunystė). Kiti paauglystės pradžią nurodo jau nuo 10 metų amžiaus. Aštuoniolikmetis dar yra laikomas vaiku ir valstybė privalo rūpintis jo teisėmis pagal tarptautinę Vaiko teisių konvenciją.
Paaugliai dažnai yra konfliktiški ir turi elgesio problemų, tačiau tai reikėtų vertinti kaip normą. Anksčiau buvo manoma, kad paauglystė yra krizė vaikams, o dabar vis dažniau teigiama, kad tai krizė tėvams, nes šiuo metu tėvų ir vaikų santykiai dažnai būna įtempti. Paauglys pradeda ieškoti savęs, formuoti savo nuostatas, kurios dažnai nesutampa su tėvų, taip iškyla tėvų ir vaikų požiūrių nesutapimai. Kai kurie suaugusieji auklėja savo vaikus lygiai taip, kaip juos auklėjo jų tėvai. Tai gali būti susiję su pokyčių neįsisąmoninimu, gali iškilti kartų konfliktas, kadangi jaunimas formuoja naujus elgesio stilius. Sunkiausia tai, kad tėvai paauglį vis dar laiko vaiku, o jis save jau laiko suaugusiu, dėl to taip pat kyla įvairių nesutarimų. Paaugliai dažnai jaučiasi nesuprasti, todėl gali pašlyti jų santykiai su tėvais, draugais, iškilti mokymosi sunkumų, pasireikšti nerimas, nuotaikų kaita.
Sunkiausia tiksliai nurodyti paauglystės pabaigą. Psichologiniu požiūriu šis pereinamasis laikotarpis baigiasi tada, kai asmuo randa savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą arba numato, kokia ji galėtų būti, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės bei meilės santykius, numato savo ateities planus, sugeba prisiimti atsakomybę.
– Dėl kokių problemų į Jus dažniausiai kreipiamasi?
– Dažniausios yra tarpusavio santykių ir mokymosi problemos. Mokymosi problemos sprendžiamos lengviau, o tarpusavio santykių problemos yra specifiškesnės. Tai nesutarimai tarp tėvų ir vaikų, skyrybų atvejai, santykiai tarp draugų, meilės, netekties problemos. Taip pat kreipiamasi dėl profesinio orientavimo konsultacijų.
Į psichologą dažnai kreipiamasi tada, kai pats paauglys būna tvirtai įsitikinęs, kad niekas jam negali padėti. Tačiau tai jau kraštutiniai atvejai. Iš tiesų kuo anksčiau ieškoma profesionalios pagalbos, tuo greičiau problema išsprendžiama. Kuo vėliau susigriebiama, tuo daugiau laiko reikia problemai išspręsti, kad paauglys vėl atgautų vidinę pusiausvyrą.
– Gana gaji nuostata, jog pasibaigus paauglystei, baigsis ir problemos, tad tėvams neturėtų labai rūpėti paauglį kamuojantys sunkumai…
– Negalima nekreipti dėmesio ar ignoruoti problemų, ypač jei jos būna įsisenėjusios. Jei vaikas parėjęs iš mokyklos nenoriai bendrauja, dažnai užsidaro kambaryje, verkia, kažką nuolat užsirašinėja taip norėdamas išlieti savo jausmus, nebepaiso tėvų nustatytų taisyklių, nepareina laiku namo – tai jau ženklai tėvams, jie turėtų sunerimti. Iš tikrųjų vaikai dažnai net ne žodžiais siunčia signalus apie savo problemas.
– Ar tėvams, globėjams reiktų susirūpinti, jei jų vaikas bent užsimena apie savižudybę?
– Taip, rimtai reikia reaguoti net į menkiausią užsiminimą apie savižudybę. Kartais jaunuoliai ja pagrasina manipuliaciniais tikslais. Tačiau net ir tokiu atveju tai jau yra signalas, kad vaikui trūksta dėmesio. Ir į tai reikia reaguoti, tėvai turėtų susėdę apie tai su vaiku pasikalbėti.
– Kaip spręsti visada aktualią klasių susiskaidymo problemą?
– Daugelyje klasių yra pastebimas ryškus jaunuolių susiskirstymas į grupes. Būna, kad išsiskiria „lyderių” ir „tylenių” grupės. Paprastai merginų lyderių grupė bendrauja su vaikinų lyderių grupe, o kiti moksleiviai lyg ir lieka už borto. Dėl to klasėje kyla bendravimo problemų. Bandant suvienyti klasę, rekomenduojama pradėti nuo pagrindinio „skaidytojo”, kuris paprastai yra pagrindinis lyderis ir inicijuoja susigrupavimą. Lyderio noras suvienyti klasę yra labai svarbus, nes jis gali paveikti ir kitų klasės draugų nuomonę. Pakalbėjus su lyderiu, galima šią problemą aptarti su susidariusiomis grupėmis. Su jaunuoliais siūloma kalbėti apie tai, kad vieninga klasė yra šauni ir draugiška, kad reikia siekti tokio klasės įvaizdžio.
– Kaip vertintumėte paauglių santykius su bendraamžiais?
– Jaunimas mėgsta laiką leisti kartu su draugais. Šių susitikimų tikslas dažniausiai būna – tiesiog pasėdėti, pabūti kartu. Daugeliui suaugusiųjų toks laiko leidimas atrodo betikslis, bet merginoms ir vaikinams padeda geriau susipažinti, kol jie dar vengia griežtai susiskirstyti į poras.
Susitikimai su bendraamžiais leidžia atsipalaiduoti. Su draugais galima jaustis individualybe. Jaunimui yra svarbūs laisvi santykiai ne šeimoje. Kad išsaugoti tvirtus draugiškus santykius reikalinga rimtai atsižvelgti į kitų nuomonę ir norus. Niekur kitur jaunimas taip gerai neišmoksta gerbti kitokį požiūrį kaip bendraudami su bendraamžiais. Jie mokosi suprasti save ir kitus, konkuruoti, mokosi suaugusiųjų santykių.
Su draugais susitikimų metu dalijamasi išgyvenimais, kuriuos ne visada gali atskleisti tėvams, jei santykiai šeimoje pernelyg konfliktiški.
Svarbiais draugystės elementais tampa pasitikėjimas, ištikimybė, interesų bei pomėgių bendrumas. Tarp vaikinų draugystės pamatas dažniausiai yra bendri užsiėmimai (automobilių priežiūra, sportas ir kt.), bendra veikla, o merginų – emocinis santykis, abipusis artumas.
Kadangi į jaunimo susitikimus susirenka merginos ir vaikinai, natūraliai susiporuojama. Imamos reikšti simpatijos, flirtuojama, keliamos pavydo scenos, žaidžiami „poravimosi žaidimai”. Pavyzdžiui: kodėl jaunuoliai eina į kiną? Kokį poreikį jie tenkina? Ogi, tenkina intymumo ir privatumo poreikius.
– Paauglių meilė – dar vienas gyvenimo iššūkis, asmenybės išbandymas?
– Dažniausiai meilės ir lytinių santykių klausimas tampa aktualus vyresnėse klasėse, kai jaunuoliai jau nebebijo apie šį jausmą atvirai kalbėti.
Paauglystė, jaunystė – tai lytinio intereso sustiprėjimas. Ima aktyviai reikštis tarpusavio simpatijos, keičiamasi meilės ar susižavėjimo kupinais žvilgsniais, pradedama kaupti seksualinė patirtis. Tai puikiai iliustruoja kino filmas „Amerikietiškas pyragas”. Jei viskas bus atlikta teisingai, atsakingai, tai ir neteks nusivilti ankstyva seksualine patirtimi, bus išgyvenami pasitenkinimo, smalsumo, meilės, draugiškumo jausmai.
Tyrimai rodo, kad 13% 14-17 metų lietuvių paauglių yra turėję lytinių santykių. 16-17 metų amžiaus grupėje paauglių, turinčių seksualinės patirties, yra dvigubai daugiau nei 14-15 metų amžiaus grupėje. Vaikinų, turėjusių lytinių santykių, apie pusantro karto daugiau nei merginų.
Palyginę merginų ir vaikinų pirmųjų lytinių santykių motyvus galime pastebėti, kad merginos pirmąją sueitį dažniau (84%) nei vaikinai (39%) yra linkusios aiškinti noru įrodyti meilę draugui ar baime jį prarasti. Vaikinams (63%) daugiau nei merginoms (43%) būdingesnis fiziologinis poreikis.
Abiejų lyčių paaugliams labai svarbus pirmųjų lytinių santykių motyvas yra naujų įspūdžių ir pažinimo poreikis. Tai aštrių pojūčių ir išgyvenimų paieška, smalsumas ir noras fiziškai pažinti priešingos lyties asmenį. Taip pat paaugliai siekia atrodyti suaugę ir populiarūs tarp draugų.
– Kaip padėti paaugliui, jaunuoliui išgyvenančiam išsiskyrimo su draugu/drauge krizę?
– Siūloma nepalikti vieno, draugas ar draugė, esantys šalia, gali paskatinti išsikalbėti bei išklausyti nemoralizuodami ir neguosdami banalia fraze „Viskas bus gerai”. Paplitęs posakis „Ne pirmas ir ne paskutinis” tokiu atveju tikrai nepadeda. Elkimės taip, kad kiekviena diena atrodytų verta mūsų poelgių. Neskubėkime vertinti ir teisti, prisiminkime savo jaunystę. Pamėginkime suprasti vieni kitus, įsiklausykime tiek į savo, tiek į kito poreikius.
Kristina Račkauskaitė
puikus straipsnis. Ačiū.