Aleksotiškių Gurkšnių sodyboje grakščiai laksto takeliais ar apie namą, šokinėja per neaukštą tvorelę kieme gražuolis kolis. Nepažįstami žmonės bijo įeiti į kiemą, pamatę didžiulį šunį, kuris pasitinka ateinančius svečius prie kiemo vartų. Nors Lesius (toks šuns vardas) labai gerai girdi, tačiau praktiškai nieko nemato. Greičiausiai dėl pastarosios priežasties senieji šeimininkai jį buvo išmetę į gatvę.
Priglaudė prieš metus
„Buvo lapkričio pradžia. Gatvėje pastebėjau sulysusį išbadėjusį šunį. Įleidau jį į kiemą, daviau duonos riekę. Surijo ją net nekramtęs – taip buvo išbadėjęs”, – prisiminė metų senumo įvykį Reginos Gurkšnienės tėvelis Pranas Stundis.
Jis žinojo, kad geraširdė dukra Regina neišvys nereginčio gyvūno į gatvę. Taip Lesius liko gyventi pas Gurkšnius. Aklas šuo labai greit susidraugavo su sodyboje gyvenusiu šuneliu Mukiu, kuris buvo daug kartų mažesnis už jį. Lesius, žaisdamas su Mukiu, vaikydavosi jį taip, tarsi regėtų. Mat bėgdavo jo pėdsakais.
Įsiminė sodybos teritoriją
Kol Lesius apsiprato su sodybos kiemu, ne vieną gėlių vazoną nuvertė, įkrito į atvirą garažo duobę, išsimaudė baseine, atsitrenkdavo į tvorą. „Kartą žiemą, kai kasiau sniegą, atbėgęs Lesius skaudžiai atsitrenkė į kastuvą. Dažnai išbėgdavo į gatvę, kai atidarydavau vartus automobiliui, tačiau netrukus grįždavo savo pėdsakais atgal. Dabar jau niekada nebėga į gatvę, pasitinka prie vartų”, – pasakojo Romas Gurkšnys.
Pamažu keturkojis neregys taip „išsistudijavo” teritoriją, kad dabar laksto po ją tarsi viską matytų. Net namo laiptais užbėga, aplenkdamas vazonus su gėlėmis. „Jis mėgsta įsitaisyti prie namo durų, kur dažnai snaudžia. Kiekvieną rytą laukia, kada išeisiu į kiemą. Subjurus orams, tiesą sakant, baisu išeiti iš namų šviesiai apsirengus, nes Lesius mėgsta meiliai pasisveikinti – uždėti letenas ant pečių”, – pasakojo Regina.
Lesius žiemą gyvena erdvioje būdoje, kurioje šiltai paklojama, nors gerai įmitusiam ir vešliais plaukais apaugusiam šuniui ir taip būtų nešalta.
Labai myli šeimininkę
Neregys šuo labai neišrankus – mėgsta virtus plaučius, gerklas ir visa, kas lieka nuo pietų stalo. Regina, pareidama namo, visada parneša avižinių ar panašių kruopų, vienu duonos kepalu daugiau, nei reikia šeimai. Mat šeimininkės tėvelis kasdieną paruošia puskibirį ėdalo ir neša beglobiams šunims. „Kaip žmonės gali ramiai miegoti, atvežę, pririšę ir palikę šunį prie parduotuvės. Juk gyvūnas pasmerkiamas ilgai kančiai”, – sielojosi Pranas Stungis, priglaudęs ne vieną benamį šunį. Gal todėl P.Stungio žentas niekaip negali įsigyti norimos veislės šunelio, nes namuose jo vietą nuolat užima koks nors priglaustas keturkojis nelaimėlis.
Virginija Skučaitė