Turbūt nė vienas interjero elementas neturi tiek daug prasmių kaip veidrodis. Jis siejamas ne tik su dizainu, architektūra, bet ir mitologija, psichologija.
Veidrodis laikomas šviesaus proto, teisingumo, švarios sielos simboliu. Feng shui filosofija teigia, kad ypatingais atvejais šamanai ar magai naudojasi veidrodžiu varydami piktąsias dvasias. Pagavus piktąją dvasią, veidrodis sudaužomas, o jo šukės užkasamos žemėje ar išmetamos į jūrą.
Veidrodis – puiki priemonė ne tik pašviesinti bei praskaidrinti niūrias erdves, bet ir atmušti negerą energiją. Teigiama, jog negerai, jei lauko durys yra tiesiai priešais kaimynų – galimi kivirčai. Prieš lauko duris pakabintas veidrodis, pagal Feng shui, atmuštų neigiamą energiją ir neleistų jai pasklisti po kitas patalpas. Veidrodį galima pakabinti ir tiesiai ant durų arba įrengti stumdomąsias duris. Veidrodinės durys lyg ir paslėptų patalpą už jų.
Lyčių santykius nagrinėjantys tyrinėtojai teigia, kad daugybė veidrodžių priklauso vyriškojo interjero tipui. Moteriai užtektų tik vieno. Siaurose patalpose veidrodis gali praplėsti sienas, atspindėdamas šviesą gali apšviesti tamsų kampą, atspindėjęs kai kuriuos objektus lauke optiškai išplėsti erdvę.
Klysta tie, kurie stato veidrodį arčiau šviesos manydami, kad kuo geriau apšviestas veidrodis, tuo geriau galima save apžiūrėti. Apšviesti reikia ne veidrodį, o tai, ką jis atspindi. Geriausia jį statyti, kad priešais būtų 1-2 metrai erdvės.
Veidrodis turi kabėti vertikaliai, kadangi bet kokie nukrypimai iškraipys vaizdą. Atstumas nuo grindų iki veidrodžio viršaus turi būti ne mažiau kaip 170 cm, o iki jo apatinės dalies – ne daugiau kaip 50 cm; veidrodžio, kuriame galima save matyti visu ūgiu, aukštis turi būti 140 cm, iki pusės – 60 cm, tik galvą – 40 cm.
Interjere veidrodžiai buvo pradėti naudoti XVII amžiuje. Prancūzijoje, Versalio rūmuose, buvo planuojama įrengti Veidrodžių galeriją. Šviesą dvigubinantys ir objektus atspindintys veidrodžiai puikiai atitiko Prancūzijos karaliaus Saulės – Liudviko XIV didybę.
Veidrodžiai buvo bene reikšmingiausias interjero elementas. Rokoko stilius dar labiau praplėtė veidrodžių svarbą. Veidrodžiai puošniuose rūmuose buvo kabinami ant kiekvienos sienos. Svarbiausia buvo iliuzinė erdvė.
Kai kurie tyrinėtojai sieja rokoko stilių su prancūzų aristokratijos galios bei reikšmės smukimu. Jausdama krizę, aukštuomenė siekė pabėgti iš realios erdvės į iliuzinę, o veidrodis tam buvo puikiausia priemonė.