Vis dar pasitaiko atvejų, kai valstybė išaukština asmenis, kurių nuopelnais suabejojama
Valstybė savo švenčių progomis skiria įvairius apdovanojimus labiausiai pasižymėjusiems jos piliečiams. Didžiausias ordinų ir medalių lietus pasipila vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos – ir liepos 6-osios – Valstybės – Mindaugo karūnavimo – dienos – išvakarėse.
Bet vis dar pasitaiko, kai valstybė išaukština asmenį, kurio nuopelnais suabejojama. Pokario laikų partizanas Justinas Garšva nutarė kreiptis į teismą, kad būtų atimtas apdovanojimas iš žmogaus, įtariamo sunkiu nusikaltimu – bendražygių išdavimu dramatiškais kovų dėl Lietuvos laisvės metais.
Segtuvas su pluoštu dokumentų
Kaune gyvenantis buvęs partizanas Justinas Garšva turi surinkęs visą segtuvą dokumentų iš pokario laikų kovų su šifru slaptai. Ant segtuvo viršaus užrašas „Lietuvos TSR valstybinio saugumo ministerija, centrinis archyvas”.
Iš dokumentų galima padaryti išvadą, kad partizanas Antanas Garšva, 1948 metais patekęs į čekistų rankas, jiems išdėstė viską, ką tik žinojo, su visomis smulkmenomis.
J.Garšva „Kauno dienai” piktinosi, kad jo bendrapavardis ir tolimas giminaitis gavo Vyčio kryžiaus ordiną, nors yra išdavikas. Pašnekovo teigimu, likę gyvi kovų dalyviai tuo labai pasipiktino ir paragino jį kreiptis į teismą. Pasak J.Garšvos, jis tvirtai nusprendė bylinėtis ir jau pasirinko advokatą.
Išrašas iš protokolo
J.Garšva kruopščiai saugo segtuvą, kuriame yra daug A.Garšvos tardymo protokolų, kitų dokumentų. Segtuvo savininkas siūlė atkreipti dėmesį į vieną dokumentą, kuris jam atrodo itin reikšmingas.
Viename protokolų, datuotame 1948 metų kovo 18-ąja, kurį surašė sovietų saugumo Kauno skyriaus vyr. tardytojas vyr. leitenantas Čiurinas, iš suimtojo reikalaujama išvardyti partizanų vadus – „valsčių sektorių” vadovus.
Protokole nurodoma, kad A.Garšva davė tokį atsakymą: „Valsčiaus sektoriaus „Viesulas” vadovas yra Vincas Zaturskis – Cirtautas, sektoriaus „Snieguolė” vadovė yra Sofija Morkeliūnaitė – Sofira, sektoriaus „Vitiečiai” vadovas yra Mikas Klusas – Vydūnas, rezervinės „Vitiečių” grupės vadovas yra tolimas mano giminaitis Justinas Garšva – Maratonas”.
Toliau A.Garšva atsakyme detaliai nurodo, kur antisovietinio pogrindžio dalyviai gyvena ar glaudžiasi. „Mikas Klusas gyvena Seredžiuje, Šimkaus gatvėje, pirmas namas dešinėje, jeigu važiuosim iš Jurbarko į Kauną”.
Savo atsakymuose A.Garšva duoda tikslius savo bendražygių apibūdinimus: „S.Morkeliūnaitė dirba Šiluvos pieninės punkte; vidutinio ūgio, šiek tiek apkūnoka, šatenė, akys mėlynos”.
Pasak J.Garšvos, jis pats ir jo bendražygiai yra šventai įsitikinę, kad toks A.Garšvos elgesys per tardymą – išdavystė. Laisvės kovų dalyviai sako, kad pokario laikais visi partizanai psichologiškai rengdavosi tam, kad atlaikytų visus kankinimus, bet savųjų neišduotų.
Valstybinės institucijos kaltės neįžvelgia
Advokatas Arūnas Gatelis, kurį J.Garšva pasirinko savo atstovu būsimajame teisme , „Kauno dienai” sakė, kad bus siekiama atšaukti Prezidento dekretą dėl A.Garšvos apdovanojimo Vyčio kryžiaus ordinu. Pašnekovas tvirtino, kad jau anksčiau pradėtas susirašinėjimas su atitinkamomis valstybinėmis institucijomis.
Advokatas sakė, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kitos valstybinės institucijos davė atsakymus, jog neturi įrodymų, kad A.Garšva per tardymus būtų ką nors išdavęs. Tos institucijos taip mėgino išsklaidyti abejones, kad jis Vyčio kryžiaus ordinu buvo apdovanotas nepagrįstai.
„Rašydami prašymus toms institucijoms dėl A.Garšvos galimos išdavystės pavirtinimo, rėmėmės būtent tuo segtuvu, kurį mums pateikė J.Garšva”, – kalbėjo A.Gatelis. „Valstybinės institucijos, tyrusios mūsų prašymus, savo atsakymus dėl A.Garšvos elgesio per tardymą motyvavo tuo, kad tada jau buvo suimti kiti partizanai, kai kurias paslaptis atskleidę anksčiau, nei tai padarė apdovanotasis Vyčio kryžiaus ordinu”, – sakė advokatas.
„Suimtasis apklausos protokoluose viską išdėstė taip smulkiai, kad jo tokį elgesį tiesiog sunku pateisinti”, – sakė A.Gatelis. Jis kartu pripažino, kad būsimajame teisme tikriausiai prireiks kai kurių ekspertų, pirmiausiai istorikų, paslaugų. „Be jų teismas tikriausiai negalės nustatyti tiesos; jiems priklausys lemiamas žodis”, – nurodė advokatas.
Jis sakė, kad J.Garšva ir jo bendražygiai nesiekia, kad A.Garšva būtų persekiojamas. „Jie tik norėtų, kad visuomenė knygose, kuriose aprašomos pokario kovos dėl laisvės, nebūtų klaidinama dėl tariamų A.Garšvos nuopelnų”, – pažymėjo advokatas.
Graužia pavydas
A.Garšva dabar sunkiai serga. Jo vardu su „Kauno diena” kalbėjosi žmona Antanina. Ji labai piktinosi tokiu J.Garšvos elgesiu.
„Viską daro juodas pavydas, kad ne jis, o mano vyras gavo Vyčio kryžiaus ordiną”, – sakė A.Garšvienė. Ji sakė labai nenorinti, kad apie būsimąjį teismo procesą sužinotų visuomenė. „Bet labiausiai bijau dėl savo vyro sveikatos; jis tokio sukrėtimo tikrai neatlaikys”, – kalbėjo žmona.
Ji sakė, kad kurį laiką jos vyro ir J.Garšvos santykiai buvo normalūs. „Dar kai kada ateidavo, bet viskas pasikeitė, kai mano vyras buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Nuo tada tą žmogų graužia pavydas”, – sakė pašnekovė.
Ji taip pat teigė, kad J.Garšva buvo išprašytas į įvairių organizacijų, kurių aktyvistu anksčiau buvo.
Skandalas dėl ordino P.Plechavičiui
Dėl valstybinių apdovanojimų skandalų kilo ir anksčiau. Aistros užvirė 2004 metų pradžioje, kai Prezidentas Rolandas Paksas, vėliau per apkaltą praradęs postą, nusprendė Vyčio kryžiaus ordinu apdovanoti (po mirties) generolą Povilą Plechavičių, asmenybę ryškią, bet vertinamą prieštaringai. Ordino skyrimą peikusieji tikino, kad generolo nuopelnai labai abejotini, o jis pats netgi buvo susitepęs nekaltų civilių gyventojų krauju Antrojo pasaulinio karo metais.
Tuo tarpu P.Plechavičiaus gerbėjai tikino, kad apdovanojimas pelnytas, nes jis tarnavo tik savo krašto interesams ir nesulaužė valstybei duotos priesaikos. Pagrindinis gerbėjų argumentas buvo tas, kad generolas, nepaklusęs naciams, buvo įkalintas Salaspilio koncentracijos stovykloje.
Bet dėl Vyčio kryžiaus ordino skyrimo 1944 metų vasarį suburtos Vietinės rinktinės vadovui aistros užvirė ne tik Lietuvoje – skandalas įgavo tarptautinį atspalvį. Lenkijos atstovai protestavo prieš tokio aukšto apdovanojimo skyrimą generolui, kuris, jų nuomone, Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus krašto lenkams yra padaręs daug žiaurių skriaudų.
Skundas Prezidentui
Prieš tai didelė grupė partizanų, tarp kurių buvo Jonas Čeponis – Vaidevutis, Povilas Pečiulaitis – Lakštingala, monsinjoras Alfonsas Svarinskas – Laisvūnas, parašė atvirą laišką Prezidentui Valdui Adamkui. Jie protestavo prieš tai, kad 1-ojo laipsnio valstybinę premiją gauna poetas Vacys Reimeris, kuris, peticijos autorių nuomone, žinomas kaip čekistų pagalbininkas, dalyvavęs tardant laisvės kovotojus.
„Už ką V.Reimeris gauna 1-ojo laipsnio valstybinę premiją?”, – tada klausė grupė partizanų, kurie dar labiau piktinosi tuo, kad poetas persekioja politinę kalinę Mariją Kinertaitę-Laugalienę už tai, jog ji savo atsiminimų knygoje „Jaunystė ir rezistencija” apie V.Reimerį parašė tokius sakinius: „Mane tardė saugumietis rusas. Kadangi nemokėjau rusų kalbos, ateidavo vertėjas. Tai buvo Tarybų Lietuvos rašytojas Vacys Reimeris”.
Poetas pradėjo bylinėtis. Jis pareikalavo, kad knygos autorė šias savo eilutes viešai (spaudoje) paneigtų. Toks V.Reimerio reikalavimas išprovokavo partizanų pretenzijas valdžiai, kodėl ji skyrė 1-ojo laipsnio valstybinę pensiją kolaboravimu įtariamam poetui.
Prezidentūra laiško autoriams atsakė, kad ji pensijų neskirsto, tai daro Vyriausybė.
Leonas Žalys