„Svarbiausia – nemeluoti sau. Pripažinti sau visą tiesą, kokia ji bebūtų. Jei meluoji – nepyk, kad tau nesiseka. Nenoras pripažinti savo silpnybių sukuria net ligas”, – įsitikinusi pedagogė esperantininkė Vilija Jakštienė, už gilias įžvalgas kitų vadinama parapsichologe ar gyvenimo etikos mokytoja.
Vilija – ne medikė. Ji negydo. Tačiau iš savo ir kitų patirties žino: dėl daugelio ligų, situacijų, nesusiklostančių santykių kaltos mūsų mintys ir nuostatos. Tai, kas dėstoma moderniosios psichologijos, psichonomikos ir ezoterikos veikaluose, moteris sako tiesiog pajutusi, supratusi, patyrusi pati. Ir tai todėl, kad sąmoningai ieškojo atsakymų į gyvenimo klausimus.
Klauso vidinio balso
Kad turi išskirtinių sugebėjimų, Vilija suprato dar vaikystėje. Penktos klasės mokinukę, sprendžiant klasėje iškilusį konfliktą, nusmelkė tvirta nuojauta, kad jai yra meluojama. „Tai buvo taip aišku, kaip ant delno padėta”, – savo būseną apibūdina ji.
Dar sovietiniais metais Vilija išmoko japoniško profilaktinio masažo, kaupė žinias pas visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje žinomą netradicininės medicinos žinovę Nadeždą Semionovą, domėjosi ir praktikavo sveiką gyvenseną, mitybą.
„Jaučiau auras, rankos šalimu signalizavo apie kūne tūnančią negalią. Praktikavau savų rate. O paskui įsigijau švytuoklę”, – prisimena moteris.
Tačiau Vilija labiau linko išminties ieškoti ne išorėje, o giliausiuose savasties kloduose. Net išmokusi virgulių kalbą po mėnesio jas išmetė – nenorėjo, kad jai kas sufleruotų. Vėliau sudegino ir visus užrašus, klausė vien savo vidinio balso.
Ir šis balsas neapvylė. Tam, kad pasiruoštų netikėtai ligai, atkreipė jos dėmesį į keleto pažįstamų mirtis. „Sužinojau, kad neilgai man teks gyventi, nes nustojo krešėti kraujas. Norėjau gyventi, tad reikėjo išsiaiškinti, kodėl ištiko ši liga”.
Prisimena – buvo arti mirties, kai suvokė ir pripažino ligos priežastį – joje glūdintį nevisavertiškumo jausmą. Tai ją išgelbėjo, per parą organizmas atsigavo.
To nebuvo gana – lemtis atsiuntė dar ne vieną išbandymą. Sustreikavus inkstams pažįstamos moters sapnas privertė pripažinti, jog „šlubuoja intelektas”, o sutrikus širdies veiklai mirties išvengė pripažinusi dvasios dominavimą fiziniame pasaulyje.
Ypatingas ekstrasensorinis jautrumas Vilijai leidžia be jokių proto analizių juste pajusti žmogaus būseną: „Jei ateina šaltas žmogus – mano oda pašiurpsta nuo šalčio, jei išsigandęs – pati pajuntu pavojų”. O labiausiai pačią Viliją tebestebina tai, kad vos ji pati patiria ar apmąsto kokią situaciją – tuoj pagalbos paprašo tą patį išgyvenąs žmogus.
Sargdina egoizmas
Vilija prisimena, kaip į ją kreipėsi moteris, sunerimusi, kad pusantrų metų dukrelė staiga nustojo vaikščioti – neberėmė kojytėmis, drebėjo ir klykė. Jos vyras ruošėsi išvykti į užsienį, o pas moterį su dukra ketino atsikraustyti su vyru nesutarianti jos motina.
„Pasakiau moteriai, kad ji turi pasirinkti – gyventi arba su savo motina ir nevaikštančia dukra, arba viena su sveika mergyte. Jos motina turi gyventi savo gyvenimą, pati spręsti savo problemas, o ne kabintis į dukrą. Moteriai apsisprendus nebešokinėti aplink motiną, nepriimti jos į šeimą, mergaitė tuoj pat pradėjo vaikščioti.
Vilija pastebėjo, jog dažnai šeimose vaikai kenčia dėl to, kad tėvai ignoruoja dvasios dalykus, prioritetą teikia materialinei gerovei.
O būna, pasakoja Vilija, kad motinos, norėdamos sulaikyti šalia savęs vaikus, jų užuojautos trokštančios, „susikuria” ligą sau. „Viena motina po stuburo operacijos nevaldė kojos ir kvietė pas save apsigyventi dukrą. Kai įtikinau, jog ją susargdino egoistinis noras būti globojamai dukters, ji atsistojo. Panašių atvejų buvo ne vienas. Tokioms susirgusioms sakau: nekartinkit vaikams gyvenimo, nešokdinkit jų, spręskit savo problemas pačios”.
Ne vien noras pririšti vaikus prie savęs, kad jais rūpintųsi, bet ir nemokėjimas jų mylėti, mano Vilija, kuria krizes, problemas ir ligas: „Rūpinimasis patenkinti vaiko materialinius poreikius nieko nereiškia. Išlaikykim su vaikais dvasinį santykį, suteikim jiems galią jaustis mylimiems, reikalingiems…”, – vardija moteris mūsų pamirštamas tiesas.
Vizijos kuria
„Moteris kuria viziją, o vyras ją vykdo, materializuoja. O mes, moterys, dažniausiai už vyrus pačios viską padarome, o paskui skundžiamės jų neveiklumu, abejingumu, nepagarba”, – moko Vilija. Deja, vyriškumą ir iniciatyvą mes, moterys, kartais nustelbiame ne vien savo vyrams, bet ir sūnums.
„Susikurk viziją, kad sūnus tvarkosi namuose, o tu su pasididžiavimu į jį žiūri: „Va kokį šaunų sūnų užauginau!” – moko Vilija palūžusią nuo sūnaus nedėmesingumo bei neatsakingumo motiną.
Kaip mūsų nusiteikimas akivaizdžiai projektuoja įvykius fiziniame pasaulyje, Vilija demonstruoja jos paplūdimyje stebėta situacija. Rūpestinga mamytė nepaleido iš akių nenuoramos mažylio. Kol mama akimis jį sekiojo, bijodama „praganyti”, tas vis pasiklysdavo, verkdavo, pykdavo ant jos. Kai, Vilijos pamokyta, moteris nustojo kreipti dėmesį – mažylis pats ėmė arčiau jos laikytis ir nebenuklysdavo. „Reikia išmokti paleisti. Vaikas turi suvokti, kad jis pats atsakys už tai, ką padaro”.
Pajuto pati
Daugelį ligų dvasinių priežasčių moteris teigia ne iš knygų sužinojusi, o pati išgyvenusi, pajutusi.
Sloga, anot moters, išduoda mūsų nesąmoningą norą atkreipti į save dėmesį, gerklę gali suskausti, kai kišame nosį ne į savo reikalus.
„Rūpintis reikia savo reikalais, o ne kitų, jei niekas neprašo. Gripo epidemijos mus tikrina, kaip mes rūpinamės savimi”, – spėja pašnekovė.
Ji pasakoja, kaip savo kailiu jai buvo duota pajusti sergančiųjų Alzheimerio liga ir poliomielitu būseną. Pirmuoju atveju susivokė, jog staiga įkyriai pradėjo lįsti į dukters reikalus, sekioti paskui, negarbingu būdu – „atjungusi” protą – prašydamasi jos dėmesio. Tik kai pripažino tai, įkyri būsena apleido.
Kita pamoka ją ištiko parduotuvėje, perkant obuolius. „Staiga pajutau, kad rankos manęs neklauso, kad nepajėgiu paimti obuolio. Jaučiau gėdą. Obuoliai pabiro, žmonės padėjo juos surinkti. Parėjau namo, rankos tebebuvo tarsi nesujungtos, negalėjau jų valdyti. Ir staiga besėdint virtuvėje pamačiau situaciją tarsi iš šalies ir apėmė toks juokas… Supratau, kad šią ligą sukelia baimė atrodyti juokingiems, noras atrodyti geresniems, nei esame iš tikrųjų. Viskas susitvarkė”, – juokiasi Vilija ir priduria, jog reikia norėti ne atrodyti geresniems, o stengtis tokiems būti.
Ginekologines bėdas moteris sieja su gėda būti moterimi. O šią gėdą gali išprovokuoti kaltė prieš tėvus, kad ji gimė mergaite, – tais atvejais, kai tėvai laukė gimstant berniuko.
„Jei skauda per menstruacijas – gali būti, kad moteris neturi to, ko širdelė geidžia, gal kokio valgio ar gėrimo, o gal žmogiškos šilumos. Migrenos priežastis gali būti nesveiki inkstai, kepenys ar nervai, – nelygu kurią galvos vietą skauda”, – kalba ezoterikė.
Genovaitė Privedienė
tikra tiesa.