Lietuva gali likti be savo archetipinio (tokio, kuris labiausiai atitinka lietuvio stuburinį jausmą) lyderio.
Algirdą Brazauską pražudys jo vėlyva riterystė. Konservatoriai apskaičiavo tiksliai – užkabink Kristiną, ir A. Brazauskas ims lipti sienomis, o užlipęs nesugebės nulipti. Praras politinę nuovoką ir gebėjimą logiškai mąstyti. Tada beliks pasiteisinti: „Mes tik paklausėme, o jis kad užriaumos…” Ir padaryti išvadą: „Vagie – kepurė dega!” Juk tokia nepamatuota premjero reakcija į tokį menką reikalą, kaip K. Brazauskienės verslo reikalai, yra akivaizdus požymis, jog po ta „Draugyste” pakastas tikras lobis. Politinis lobis.
Tačiau jeigu pamąstytume pagal analogiją, tai jokio lobio nerastume. Tarkime, Jurgis Razma lygiai taip pat isteriškai reaguoja, jei jo kas nors paklausia apie nepilnamečius, vartojančius narkotikus. Iš pašalės į jį pažvelgus irgi atrodo keista: ko čia trukčioti. Net imi įtarti, kad J. Razma gal pats prekiauja narkotikais? Tačiau visi juk žino, kad tai – asmeniška. Šeimos nariai net patriotui yra jautri vieta.
O pažvelkime į Vytautą Landsbergį. Jis praranda nuovoką, kai jo paklausi dviejų dalykų. Pirmas – kokiu būdu jo velionis tėvas sovietmečiu atgavo vasarvietę Kačerginėje ir gavo nusipelniusio sovietinio architekto vardą? Antras – kaip jis pats, V. Landsbergis, būdamas antitarybininko emigranto brolis, sovietmečiu taip smagiai važinėjosi po kapitalistinį užsienį ir kur dingo jo ataskaitos iš tų kelionių? Po tokių klausimų ir atsakymų versijų V. Landsbergis (visai kaip ir A. Brazauskas) lekia į prokuratūrą.
Jautrių vietų turi kiekvienas politikas. Ir kuo jos arčiau kūno ir kraujo, tuo isteriškiau reaguojama į domėjimąsi tais dalykais. Kas dėl premjero vėlyvos meilės, tai netgi prašalaičiams aišku, kad A. Brazauskas dėl tos moters yra praradęs sveiką nuovoką.
Visų pirma, jis leidžia poniai Kristinai labai savanaudiškai naudotis savo naujuoju – ponios Brazauskienės – titulu. Vien jos veikla Vilniaus taryboje verta atskiro STT tyrimo! Tačiau šitą premjero aplaidumą dar galima mėginti pateisinti užimtumu ir painiais santykiais su visokiais „abonentais”. Juk vis dėlto jis vadovauja kylančiai ekonomikai…
Tačiau kas galėjo pamanyti, kad A. Brazauskas ims rašyti skundus į prokuratūrą dėl jo moteriškės ir jo šmeižimo! Ne kaip premjeras, o kaip privatus asmuo… Ir dar po Aukščiausiojo Teismo paaiškinimo, kad apie politikus visi žmonės (net Andrius Kubilius) gali galvoti blogai ir viešai tai skelbti. Graudu, ir tiek.
Būtų buvę daug paprasčiau tęsti tai, kas buvo pradėta. Tiesiog dar kartą pakišti konservatoriams panosėn jų pačių smarvę – „Williams” aferą. Žinoma, būtų buvę dar geriau, jei „Mažeikių naftos” privatizacijos bylos kaltinamieji ir įtariamieji būtų tinkamai nubausti. Sėdėtų ten, kur žurnalistai įleidžiami tik su specialiais leidimais.
Deja, po konservatorių gavę valdžią, socdemai pasielgė senoviškai ir nusprendė kaip ta varna, kuri kitai varnai akies nekerta. Dabar tikriausiai gailisi, nes ta, kuri visai neseniai springo „Williams” – tai NATO!”, dabar kuo ramiausiai reikalauja premjero nusišalinimo nuo „Mažeikių naftos” pardavimo. O juk teisybės dėlei Rasai Juknevičienei, kol vyksta tos derybos, apskritai derėtų išvykti iš Lietuvos.
Vienintelė aplinkybė, lengvinanti asmeniniuose santykiuose susivėlusio ir sveiką nuovoką praradusio A. Brazausko kaltę, – konservatorių įvaizdis. Nesimpatiški jie, nors tu ką. Ir murzini. Taip ir norisi pasakyti: „Kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako…”
Rūta Grinevičiūtė