Kitų metų vasarą į Palangą atvyksiantys poilsiautojai miesto centre išvys brangiausią Lietuvoje kurortinį paminklą.
Už beveik trylika milijonų litų rekonstruotoje J. Basanavičiaus gatvėje specialistai netikėtai įžvelgė nekilnojamą kultūros vertybę, o šalies kultūros ministras pasirašė įsakymą, skelbiantį ją saugomu objektu.
Tokiu būdu atėmus galimybę centrinėje miesto dalyje plėsti ir gerinti verslo aplinką, vietinė valdžia iš bejėgiškumo raunasi plaukus ir pranašauja Palangai senelių prieglaudos likimą.
Tačiau svarbiausia ne tai, kad pagal pavasarį įsigaliojusią naująją tvarką J. Basanavičiaus gatvėje draudžiamos naujos statybos, nors jos šiuo metu vis tiek vyksta.
Nuostabą kelią tai, kad dvejus metus trukęs Palangos centrinės dalies detaliojo plano derinimo procesas paveldo saugotojų dėka staiga virto į balą išmestais pinigais ir mirties nuosprendžiu kai kuriems verslininkams.
Norėjo kaip geriau…
Dar prieš dvejus metus Palangos savivaldybės administracija, siekdama ištaisyti 2000-aisiais patvirtintame kurorto centrinės dalies atskirų teritorijų detaliajame plane paliktas klaidas, ryžosi rengti naują planavimo dokumentą.
Pasak Palangos savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo Rimvydo Grikšo, planavimo tikslas – leisti pastatų savininkams juos didinti, idant visa komercinė veikla būtų vykdoma tuose pastatuose. Tokiu būdu būtų reglamentuota vasaros prekyba ir išvengta laikinų statinių – kioskų, palapinių, paviljonų – atsiradimo.
Nors iki šių metų pradžios visos institucijos naująjį planą suderino, Palangos miesto taryba iki šios dienos jo taip ir nepatvirtino.
„Bene metus niekaip negalėjome dokumento suderinti su Kultūros paveldo – buvusio Kultūros vertybių apsaugos – departamento Klaipėdos teritoriniu padaliniu. Susirašinėjimas su jo vedėju Algirdu Gintaru galop tapo visiška nesąmone, nes valdininkas rasdavo ne tik formalių, bet ir neformalių priežasčių šiam dokumentui netvirtinti. Susikaupė storiausias susirašinėjimo dokumentų segtuvas. Mes jį vadiname paveldo saugotojų pamąstymais”, – mūsų dienraščiui guodėsi rugsėjį naujuoju Palangos savivaldybės administracijos direktoriumi tapęs Šarūnas Vaitkus.
…išėjo kaip visada
Jis spėja, esą A. Gintaras jau seniai žinojęs apie Kultūros ministerijoje ruošiamą įsakymą, istorinę Palangos miesto dalį gegužės mėnesį pavertusį vadinamąja U2 zona, todėl specialiai vilkinęs centrinės dalies plano tvirtinimą. Tuo tarpu nei kurorto valdžia, nei vietos verslininkai apie tai esą net nenutuokė.
Tiesa, Š. Vaitkus pažymi, kad U2 kurortui nėra naujiena: „Toks statusas istorinei miesto daliai miesto Tarybos sprendimu buvo patvirtintas dar 1999 metais, tačiau jis buvo tik rekomendacinio pobūdžio. Situacija iš esmės pasikeitė praėjusį pavasarį, kai šių metų balandį įsigaliojo naujasis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, o gegužę – Kultūros ministro įsakymas dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugotinomis.”
Nuo šio momento U2 zoną apibrėžianti tvarka tapo privaloma. Tai reiškia, kad į ją patenkančioje teritorijoje, į kurią įeina ir J. Basanavičiaus gatvė, neleistinos jokios naujos statybos, negalimas žemės sklypų skaidymas, esami statiniai negali būti aukštinami, platinami ar kitaip keičiami jų reglamentai.
„Kuris verslininkas norės investuoti pinigus į pastatą, kuris statytas pokariu ir atitinka tik ano laikmečio poreikius? Todėl ateityje galėsime tik džiaugtis turėdami Palangoje modernią J. Basanavičiaus gatvę, kurią, deja, ir toliau sups aibė apleistų pastatų vaiduoklių”, – prognozuoja Š. Vaitkus.
„Išdūrė”
Kultūros paveldo saugotojų įkaitais tapo ne tik Palangos valdžia, bet ir pastarosios gerais ketinimais patikėję J. Basanavičiaus gatvėje nekilnojamojo turto turintys verslininkai.
„Pradėjus ruošti naują centrinės dalies detalųjį planą, niekas nesitikėjo, kad jo derinimas užtruks iki begalybės, o kelerių metų įdirbis bei tam tikslui išleisti beveik 80 tūkstančių litų nueis perniek. Šiuo atveju laimėjo tie verslininkai, kurie nepagailėjo 7-8 tūkstančių litų individualiems detaliesiems planams rengti ir jau įvykdė ar tęsia turimų statinių rekonstrukcijas. Tuo tarpu tie, kurie tikėjosi pradėti darbus naujajam bendram planui įsigaliojus ir pasiskolino iš kreditorių dideles pinigų sumas, liko surištomis rankomis ir patyrė nuostolių”,- „Vakarų ekspresui” aiškino Palangos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Laimutis Kondrotas.
Anot kurorto valdininkų, įdomu tai, kad saugotinais objektais paskelbti ne tik paminklosauginius pasus turintys statiniai, bet ir tie pastatai, kurių Kultūros vertybių registre apskritai nėra. Be to, panašu, kad paveldo saugotojai, tvirtindami individualiuosius planus, vadovaujasi dvigubais standartais.
Vienas iš pavyzdžių – plačiai mūsų dienraštyje aprašyta palangiškių Želvių istorija, kai verslininkai J. Basanavičiaus gatvėje turimą pastatą, kuriame veikė kavinė „Lašas”, siekė nugriauti ir jo vietoje pasistatyti didesnį.
Gavę visus reikiamus dokumentus, Želviai jokių veiksmų negalėjo imtis, mat A. Gintaras seno, supuvusio, dar 1930 metais statyto pastato griauti neleido. Šių metų pradžioje šį sprendimą jis motyvavo tuo, kad statinys yra paminklosauginėje zonoje, todėl jam taikomas konservavimo-restauravimo režimas.
Piktybišku trukdymu verslui A. Gintarą apkaltinę palangiškiai skundėsi aukščiausiems šalies vadovams. Šie atsakingoms institucijoms nurodė išsiaiškinti skundo aplinkybes.
Po Kultūros paveldo departamento atlikto tyrimo Vilniuje A. Gintarui praėjusią vasarą buvo skirta tarnybinė nuobauda. Tačiau Želviai mūsų dienraščiui tvirtino, kad vyriausiasis paveldo saugotojas Klaipėdoje po to lyg nutrūko nuo grandinės ir ėmė jiems dar labiau kerštauti.
Prilygino Tiškevičių rūmams
Lionginas ir Birutė Želviai įsitikinę, kad palangiškių abejonės dėl A. Gintaro kompetencijos, geranoriškumo ir sąžiningumo esą ne iš piršto laužtos. Mat sunku rasti paaiškinimą, kodėl toje pačioje paminklosauginėje zonoje J. Basanavičiaus gatvėje kiti verslininkai ne tik remontuoja turimus pastatus, bet ir sėkmingai didina sklypo užstatymo tankumą bei intensyvumą ir netgi statosi visiškai naujus statinius.
„Šalia mūsų sklypo, pažymėto 27-uoju numeriu, savininkams leista ir statinių aukštį didinti, ir kitus parametrus keisti į didžiąją pusę. Nors šis sklypas taip pat yra U2 teritorijoje. Tas pats – ir mūsų kaimynų iš kitos pusės atžvilgiu: sklypo J. Basanavičiaus g. 30/Birutės al. 3 teritorijoje viskas leista”, – piktinosi Želviai.
Be to, palangiškiai, savo teises pradėję ginti teismuose, nesupranta, kaip kultūros vertybe laikomoje teritorijoje gali ir dabar dygti draudžiami statyti nauji pastatai.
„Antai iš karto už mūsų sklypo vyksta šešiaaukščio gyvenamojo namo statyba. Ir butai visi jau išparduoti. Naujas pastatas matosi ir iš J. Basanavičiaus gatvės. Statybos vyksta ir kitoje gatvės pusėje, prie „Forto”. Ir tokių pavyzdžių – dar ne vienas. Tuo metu mūsų sklype stovėjęs pastatas pagal savo vertę neva prilygsta tokioms vertybėms, kaip Tiškevičių rūmai, kurhauzas ar „Anapilis”, – aiškino Želviai.
Šiame kontekste visiškai neįtikinamai skamba Palangos valdininkų spėjimai, kodėl paminklosauginėje kurorto zonoje vieniems verslininkams galima viskas, kitiems – nieko.
Jie mūsų dienraštį tikino, kad jau padarytoms J. Basanavičiaus gatvėje esančių pastatų rekonstrukcijoms ir šiuo metu vykstančioms statyboms dokumentai išduoti iki įsigaliojant naujajai tvarkai pavasarį.
Tuo metu Želviai įsitikinę, kad apeiti apribojimus kai kuriais atvejais padeda asmeninio pobūdžio „padėkos” atsakingiems asmenims. Ypač tiems, kurie labiausiai vilkino ir trukdė tvirtinti Palangos centrinės dalies detalųjį planą.
Ragina keisti įsakymą
Kas gi vyksta Palangoje, klausėme ir Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiojo valstybinio inspektoriaus Laisvūno Kavaliausko.
Valdininkas tikino, neva departamento kategoriškumą šio kurorto atžvilgiu sustiprino pusmetį viešai „gromuliuojama” skandalinga situacija Kuršių nerijoje, kai kultūros saugotojai buvo apkaltinti nepakankamu dėmesiu Neringos savivaldybėje tvirtintiems detaliesiems planams.
„Žinau, jog palangiškiai nepatenkinti tuo, kad mūsų institucija atsisakė tvirtinti centrinės dalies detalųjį planą. Tačiau jie turi suprasti, kad toks sprendimas – nei mano, nei vedėjo Algirdo Gintaro ambicija. Mes ir patys nenorime būti stabdžiais, trokštame, kad Palangoje būtų gražu, pastatai būtų neapgriuvę, vizualiai patrauklūs. Tačiau šiuo metu derinimas pagal galiojančią tvarką – neįmanomas”, – mūsų dienraščiui sakė L. Kavaliauskas.
Jis priminė, kad Kultūros paveldo departamentas yra tik derinančioji institucija, nepriimanti jokių įstatymų ir nepasirašanti jokių įsakymų. Nepaisant to, L. Kavaliauskas, paprašytas įvardyti išeitį iš susidariusios nepalankios kurortui situacijos, patarė vietos valdininkams keisti pasenusį, dar 1999 metais Tarybos patvirtintą paminklosauginį planą.
Tuo tarpu Palangos viešbučių ir restoranų asociacija pasiryžusi žengti kitu keliu. Kreipimęsi į Seimo Regioninės plėtros komisiją jie siūlo inicijuoti kultūros ministro įsakymo pakeitimus ir išbraukti iš nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašo Palangos miesto centrinę dalį.
Palangos valdžia savo ruožtu ketina ir toliau siekti kompromiso. Lapkričio mėnesį ji inicijuoja susitikimą su Kultūros ministerijos atstovais.
Natalija Mogučaja
👿