Tarantulas – sielos sargas

Voras – vienas seniausių ir prieštaringiausiai vertinamų mūsų planetos gyvių. Kraupi jo išvaizda, plėšrus gyvenimo būdas visais laikais žmonijai kėlė siaubą ir pasibjaurėjimą. Didžiuma pasaulio kultūrų vorą siejo su Mėnuliu, drėgme, mirtimi, požemių pasauliu. Juodojoje magijoje voras, „tylos kunigaikštis”, laikomas žmogaus sielos sargu…

Paradoksalu, tačiau voras yra ne tik pasibjaurėjimo, bet ir žavėjimosi objektas: daugelyje užsienio šalių mielai auginami gigantiški tropiniai vorai, dažniausiai vadinami tarantulais. Šie egzotiški augintiniai populiarūs Vokietijoje, Amerikoje. Anglijoje vien Londone veikia apie 30 parduotuvių, kuriose galima įsigyti ne tik tarantulų, bet ir skorpionų, gyvačių ar krokodilų. Lietuvoje tarantulai kol kas retenybė.

Juos įdomu auginti. Jie tokie… santūrūs. Žengia tris žingsnius ir galvoja: eiti toliau ar ne.

Ką jaučia tarantulas? Jo sandara ir „pasaulėjauta” intriguoja: beveik nieko nemato ir negirdi, neturi uoslės, nejaučia skonio. Aštuonetu akių, kurios pūpso priekinėje galvakrūtinės dalyje, tarantulas tesugeba atskirti šviesą nuo tamsos. Tačiau tarantulas apdovanotas žaibiška reakcija: kiekvienu gauruoto kūno šereliu jaučia menkiausią aplinkos vibraciją. Voras paukštėda medžiodamas sugeba užšokti ant pro šalį skrendančio paukščio, nors nė viena iš aštuonių akių padoriai jo nemato! Be to, namuose auginamas voras, matyt, pagal temperatūrą atskiria skirtingų žmonių rankas: prideda koją, stabteli ir „galvoja”. Jei jam patinka, pereina ant kito žmogaus rankos, jei ne – neįkalbėsi…

Palyginti su žinduoliais ar paukščiais, tarantulas – primityvus gyvis, neturintis „inteligencijos”. Emociniu ir daugeliu kitų atžvilgių šeimininkas šiam padarui nieko nereiškia: tarantulo negalima prijaukinti ar išdresuoti. Vis dėlto jis instinktyviai reaguoja į išorės stimulus, jį galima pripratinti prie nuolatinių veiksmų. Kai kurie tarantulai mėgsta, kai jiems kasomas pilvas. Kiekviena diena vorui nauja, kas vyko vakar, jis menkai teprisimena. Tačiau netgi du tos pačios rūšies tarantulai gali būti visiškai skirtingi. Vieni „žiūri televizorių”: tupi šeimininkui ant kelio. Bandai nusukti – patūno 2-3 minutes ir vėl atsigręžia. Kiti tupi šeimininkui ant krūtinės, ir ne bet kurioje vietoje, o širdies plote. Paaiškinti tarantulo elgesio motyvus sunku: šie gyviai mįslingi net juos tyrinėjantiems mokslininkams.

Natūralioje aplinkoje tarantulas puola grobį, nuodais paralyžiuoja jį arba nužudo. Vorai minta pusiau skystu maistu: kartu su nuodais įšvirkščia aukai virškinamojo fermento, vėliau siurbia. Namų sąlygomis terariume auginami tarantulai minta svirpliukais, vikšrais, žiogais. Jie praradę natūralų medžioklės instinktą ir pasprukę neišgyventų. Be to, dauguma tarantulų kilę iš atogrąžų kraštų, kuriuose karštas ir drėgnas klimatas, ir neatsparūs dideliems temperatūrų svyravimams. Tarantulai nemėgsta be reikalo eikvoti energijos judėjimui, todėl ilgą laiką gali apsieiti be maisto. Paprastai tarantulo veikla apsiriboja tuo, ko jam reikia, kad išgyventų. Be to, šie mįslingi gyviai, nulindę į savo lizdą gali tūnoti ištisas dienas. Toks elgesys ypač būdingas tarantului, kai neriasi: išlindęs iš gauruotų „kailinių” voras labai pažeidžiamas, „minkštas”, todėl stropiai užsibarikaduoja voratinkliu ir išlenda tik po keleto dienų, kai sutvirtėja. Retkarčiais tarantulai mėgsta lėtai pasivaikščioti po savo teritoriją. Visu greičiu skuodžia tik išgąsdinti. Paėdę prausiasi, valosi burną ir čiuptuvus.

Tarantulas neturi humoro jausmo, bet šiaip sau, be jokios priežasties, žmogaus nepuola.