Birželio keturioliktoji primena tautos tragediją

Nuo Sovietų Sąjungos okupacinio režimo struktūrų nukentėjo daugiau nei kas dešimtas Lietuvos gyventojas

1941 metų birželio 14 dienos ankstų rytą tūkstančiai šeimų Lietuvoje buvo pažadintos iš miego, su skurdžia manta, paskubomis surinkta per vieną valandą, buvo gabenamos į artimiausią geležinkelio stotį tolimai ir nežinomai kelionei į Sibiro krašto platybes.

Naujojoje Vilnioje vyrai buvo atskiriami nuo savo šeimų ir skirtingais traukiniais išsiųsti į ypatingo režimo lagerius planuotai mirčiai, kuriuose išlikti gyviems pasisekė tik vienetams.

Sibiras tapo trėmimų vieta

Taip prasidėjo neregėta Lietuvos istorijoje nei mastais, nei žiaurumu priverstinė šeimų perkėlimo tragedija į tolimus ir nesvetingus kraštus. Šeimų deportacija buvo tęsiama pokario 1945-1953 metais. Didžiausias šeimų tremties mastas buvo 1948 metų gegužės 22 dieną, kuomet per vieną parą į 1786 vagonus buvo patalpinta ir išsiusta į Sibirą 35.766 žmonės, tarp jų vaikų iki 15 metų – 10.897. Iš viso be teismo nuosprendžio šeimomis buvo ištremta 126.053 Lietuvos gyventojai, įkalinti lageriuose 198.367 asmenys. Siekiant išvengti represijų 1944 metais dešimtys tūkstančių pasitraukė į Vakarus. Įvertinant žuvusiuosius rezistencinio pasipriešinimo kovose 1940-1953 metais Sovietų Sąjungos okupacinio režimo struktūros palietė daugiau nei kas dešimtą Lietuvos gyventoją.

Sibiras – kraštas, apimantis didžiulius plotus ir turtingas gamtos išteklių Rusijos caro įsaku 1760 metais gruodžio 13 d. buvo įteisintas kaip teritorija, skirta imperijos piliečių trėmimams. Pirmi 9000 lietuviaia į šiuos kraštus buvo ištremti nuslopinus 1863 metų sukilimą. Vėliau paskui juos keliavo knygnešiai, kiti prieš caro režimą maištaujantys sukilėliai.

Artimuosius pavyko surasti ne visiems

Trėmimai šeimomis buvo pradėti tarybiniais laikais, įvardijus mažamečius vaikus ir paliegusiuosius liaudies priešais. Tremtinių šeimoms apgyvendinti buvo skiriamos atokiausios gyvenvietės dažniausiai medienos gamybai, vos vegetuojančios pokario metų kolūkiuose. Tokiomis sąlygomis mirtis greičiausiai pasiglemžė kūdikius ir paliegusius vyresnio amžiaus tremtinius. Laikoma, kad tremtyje yra mirę daugiau nei 28.000 ir laidojimo vietos išsimėtė tų kraštų platybėse. Vien Krasnojarsko kraštas, apimantis vienos valandos laiko juostą, pagal užimamą plotą yra 43 kartus didesnis už Lietuvą, kuriame daugelis buvusių tremtinių gyvenviečių yra likviduotos ir kapavietės baigia išnykti, nors laidojant tuo metu buvo pastatomi kryžiai, tvarkomos, prisilaikant lietuviškų tradicijų. Dar blogesnė padėtis ten, kur buvo laidojami lageriuose įkalinti kaliniai. Geriausiu atveju jų kapai buvo pažymėti tik kalinio numeriu, o vėliau neretai jie buvo naikinami tiesiant kelius, statant gamyklas.

Sąjūdžio pakilimo metais buvo organizuotas palaikų pervežimas į Lietuvą. Jau tada ne visiems nuvykusiems į tremties vietas pasisekė surasti artimųjų palaikus. laikoma, kad vien tremties vietovėse yra apie 800 lietuviškų kapaviečių.

Pradedant 1989 metais, grupė entuziastų, susibūrusi į visuomeninę bendriją „Viltis”, nemažai metų, atšilus orams, rengė ekspedicijas į Sibiro platumas ir topografiniuose žemėlapiuose bei fotojuostose fiksuoja lietuvių tremties vietovėse likusias kapavietes bei jų buvusias gyvenvietes. Pagal galimybes jas šiek tiek patvarkė. Per šį laikotarpį jie aplankė Altajaus, Tomsko, Krasnojarsko, Irkutsko, Buriatijos sritis, iš viso 240 gyvenviečių, užfiksavo ir aprašė 162 kapavietes, kuriose paliko amžinam poilsiui tūkstančiai negrįžusiųjų mūsų tautiečių. Dalis šios medžiagos įamžinta Antano Sadecko parengtoje ir išleistoje 2001 metais knygoje „Negrįžusiems”. Knygoje apleistų ir nykstančių kapaviečių nuotraukos nepalydimos tekstais, pateikiamos tik iškarpos iš žemėlapių, nurodančios jų geografinę padėtį. Viso tai pakanka, kad būtų suprasta tautą ištikusios tragedijos apimtis. Sukauptas didelis kiekis filmuotos medžiagos, iš ekspedicijų kelionių sukurti trumpametražiai filmai, kurių autorius Gintautas Alekna, nuolatinis šios misijos dalyvis.

Memorialas negrįžusiems

Ekspedicijos iniciatorius ir vadovas Antanas Sadeckas ir dalis jo bendražygių su Sibiro gamta buvo pažįstami ir anksčiau, į kur juos nuvesdavo turistų smalsumas. Ši patirtis ir pažintis, dar tik kylant Sąjūdžio bangai, paskatino imtis šios kilnios ir visuomenei bei istorijai reikalingos misijos. Apie tai A. Sadeckas savo knygoje „Obels žiedų ašaros” rašo: „Sunkių žygių metu dar nežinojome, kad bendražygis, kaimynas ar darbo kabinete sėdintis bendradarbis yra perėjęs kraupius lagerių ar tremties kelius. Dar nebuvo parašyti ir išspausdinti jų atsiminimai. Nežinojome kraupaus kančių masto. Dažnas iš mūsų tada buvome kitokie, nors iškentėjome savas okupacijos kančias. Kad subręstum, reikia pažinti ir kitų kančias”.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Kauno skyrius 1995 metais ryžosi iš įkalinimo ir tremties vietų negrįžusiems atminti sukurti memorialą ir šiam tikslui skyriaus prašymu 1995 metais Kauno miesto valdyba Petrašiūnų kapinėse paskyrė 700 kvadratinių metrų sklypą. Kauno Petrašiūnų kapinės amžinam poilsiui priglaudė daug Lietuvai nusipelnusių žmonių ir čia galima atkurti mūsų valstybės istoriją. Šis memorialas lieka gyvu liudininku ateinančioms kartoms apie skaudžiausia mūsų tautos laikotarpį, kuriame įamžinti ne tik skaičiai nukentėjusių, bet ir įkalinimo bei tremties stambiausių vietovių pavadinimai, sujungtų grandinėmis kryžių ir medžių kompozicijoje. Tai Lietuvoje stambiausias ir reikšmingiausias atminimo paminklas negrįžusiems tautiečiams, kurių kapavietes simboliškai galima aplankyti ir uždegti žvakelę sustojus prie lieknos lietuviškos pušies, sukaustytos grandine su užrašu „Vorkuta” arba ties kita įkalinimo ar tremties pažymėta vieta. Šio memorialo autorius – architektas-dailininkas Vaclovas Sakalauskas, kuris 1941 metais devynerių metų buvo laikomas liaudies priešu ir ištremtas su savo šeima. Jis ne tik sukūrė memorialo kompoziciją, bet ir vadovavo statybiniams darbams, kurie dėl nuolatinio lėšų stygiaus truko beveik dešimt metų.
Vytautas Guliokas