Lechas Kačinskis (Lech Kaczynski), kurio pergalę antrajame prezidento rinkimų ture šį sekmadienį rodo rinkėjų apklausos, yra puikus taktikas, kuriam po daugelio metų nesėkmės pagaliau pavyko laimėti pagrindinį prizą.
Jis laimėjo praėjus vos mėnesiui po to, kai brolio dvynio Jaroslavo Kačinskio (Jaroslaw Kaczynski) vadovaujama „Teisės ir teisingumo partija” tapo parlamento rinkimų nugalėtoja. Tokiu būdu Kačinskių duetui neginčijamai atiteko pirmosios šeimos titulas visai neseniai Europos Sąjungos nare tapusioje šalyje.
Penkiasdešimt šešerių Kačinskiai, antikomunistinio Solidarumo judėjimo praeityje aktyvistai, dėl savo prieštaringai vertinamos, kovingos ir ypač kategoriškos laikysenos atrodė pasmerkti būti tik antraeilių vaidmenų atlikėjai politinėje scenoje.
Bet nepaisant visų šių savybių, L. Kačinskiui pavyko per pastarąsias kelias savaites tolygios kampanijos dėka kiek atsiplėšti nuo savo pagrindinio konkurento Donaldo Tusko (Donald Tusk).
L. Kačinskis nevengė flirto su populistais ir prieš ES nusiteikusiame religiniame kairiajame ir kraštutiniame kairiajame sparne. Jam pavyko suduoti rimtą smūgį savo varžovui priminus šiam, jog jo senelis savanoriu tarnavo nacistinėje vokiečių armijoje, kuri Antrojo pasaulinio karo metu išžudė 6 milijonus lenkų.
L. Kačinskis savo įvaizdžiui masėse formuoti pasinaudojo nepaperkamo politiko reputacija, nes, priešingai nei daugelis kitų pokomunistinio laikotarpio politikų niekada asmeniškai neturėjo asmeninės naudos iš politikos.
Jis kreipėsi į žmones ragindamas pradėti „moralinę revoliuciją” ir pamiršti visiems laikams pokomunistinę šalies praeitimi. „Ketvirtąja respublika” L. Kačinskis pavadino savo šalies viziją, kurioje, jo žodžiais, neliks nesąžiningumo ir neveiksmingų vyriausybių.
L. Kačinskio pažiūros – konservatyvių socialinių ir socialistinės ekonomikos principų mišinys. Jis aiškiai teikia pirmenybę nacionaliniams, o ne bendriems Europos interesams. Tokia pažiūrų sistema, pasak politikos analitikų, daro jį panašų į Prancūzijos prezidentą Žaką Širaką (Jacques Chirac).
„L. Kačinskis žengia koja kojon su vakarietiškųjų ES šalių vadovais, kurie, norėdami laimėti rinkimus, kelia nacionalinius interesus virš Europos interesų”, – sako Eugeniušas Smolaras (Eugeniusz Smolar), Varšuvoje veikiančio Tarptautinių santykių centro direktorius.
Praėjusį mėnesį Jaroslavas Kačinskis atsisakė ministro pirmininko posto nors jo partija ir laimėjo parlamento rinkimus. Taip jis nutarė pagelbėti savo broliui tapti šalies prezidentu. Pasak jo, lenkai nėra dar pasirengę aukščiausiuose šalies postuose matyti dvynius.
Pravardžiuojami „antinais” („Kaczory”), nedidelio ūgio, kresno sudėjimo ir žilomis šukuosenomis pasipuošę dvyniai pagarsėjo dar vaikystėje, suvaidinę mielus nenaudėlius 1962 metų kino filme „Tie du, kurie pavogė mėnulį”.
Kiek vėliau, devintame dešimtmetyje, jie tapo Solidarumo judėjimo aktyvistais, o, žlugus komunizmui, ambicingi ir kompromisų nepripažįstantys broliai dažnai veikdavo kaip valdžios tarpininkai dešiniajame iš atskirų fragmentų sudarytos politinės scenos pusėje.
Per Lenkijos pirmuosius prezidento rinkimus 1990 m. jie tapo varomąja jėga, parėmusia Solidarumo didvyrį Lechą Valensą (Lech Walesa), kurio varžovu tada buvo garsus disidentas Tadeušas Mazovieckis (Tadeusz Mazowiecki).
Jie buvo paskirti į aukštus postus L. Valensos administracijoje, kurių neteko netrukus, kai Valensai nepatiko jų raginimas Lenkijai atsisakyti „šoko terapiją” primenančių ūkio reformų.
Investuotojai nerimauja, jog būdami euroskeptikais, dvyniai gali sukliudyti Lenkijai įsivesti eurą. Iš kitos pusės, tie patys investuotojai teigiamai vertina Kačinskių pažadus garantuoti fiskalinę discipliną ir mažinti darbo jėgos kaštus, padėsiančius spręsti bedarbystės problemą.
Būdamas Varšuvos meru, L. Kačinskis buvo kritikuojamas kai kurių aktyvistų iš Vakarų Europos bei ES politikų, nes draudė gėjų paradus ir siūlė neleisti gėjams dirbti mokytojais. Be to, jis siekė sugrąžinti mirties bausmę.
2005-10-23 23:16