Rolandas Paksas, Antanas Bosas, Gintaras Rinkevičius, nemažai kitų visuomenei žinomų vyrų. Juos sieja tas pats nūnai madingas motociklų pomėgis. Daugiau nei paprastas hobis – tikra aistra valdyti manevringą, greitą ir galingą dviratį žvėrį. Galimybė pajusti, kad jis – it prajodinėjamas laukinis žirgas – paklūsta tavo komandoms.
Mada sparčiai plinta. Tvirtai ant kojų stovintiems ir ne vien duonai uždirbantiems verslininkams tapo įperkami palyginti brangūs motociklai. Palyginti, nes daug mokėti už lietui ir vėjui atvirą transporto techniką kaip ir neprotinga, bet visai kas kita – už tą pačią kainą pirkti ne susisiekimo, o pramogos priemonę. Nuodėmės verta pagunda. Kad jos atsikratytų, vyrai nesipriešindami pasiduoda.
Vienas tokių – alytiškis „Margirio” sporto klubo savininkas Rolandas Matonis, tiksliau, Inga ir Rolandas Matoniai. Jam nereikėjo palaužti Ingos valios, nes… žmona pati įkalbinėjo.
Neformalus baikerių klubas – blaivininkų grupuotė
R.Matoniui motociklas – ne maištas ir ne protestas. Greičiau tąsa kelyje į gyvenimo džiaugsmą, į ieškojimą didesnių ir mažesnių malonumų, kurių jiedu su Inga nuosekliai ir kryptingai siekia. 18 metų sporto klubui vadovaujantis ponas Rolandas alytiškiams žinomas ne tik dėl to, kad yra, jo žodžiais, „centriakas”, užaugęs Ligoninės gatvės 6 name, tačiau ir kaip sveiko gyvenimo būdo propaguotojas.
„Registruoto baikerių klubo Alytuje neturime, bet esame grupelė motociklininkų, kas savaitę renkamės kartu važinėti. Neoficialaus mūsų klubo krikštatėvis – Tomas Kaušakas. Nors sunkoka visiems rasti laiko vienu metu, nes visi – užsiėmę, solidūs, savo verslą turintys vyrai, vis tiek du tris kartus per savaitę susilekiame, – pasakoja save „jaunuoju baikeriu” laikantis 42-ejų metų vyras. – Po darbo valandų, jei gražus oras, mėgstame susitikti miesto centre, pasėdėti kavinėje prie puodelio arbatos, pasišnekėti, pasijuokti…”
Dažną tokį vakarą vyrai (kai kurie, kaip Rolandas, su žmonomis) patraukia į užmiestį, aplanko kurį netolimą rajono miestelį. Būryje, neslepia pašnekovas, daug smagiau. „Įsigijęs motociklą, turiu ne tik mielą laisvalaikio užsiėmimą. Didelis pliusas tas, kad susipažinau su įdomiais to paties pomėgio žmonėmis, bendraminčiais. Tik vienas iš mūsų rūko, alkoholio taip pat nevartojame. Neigiamas baikerių įvaizdis (išpampę nevalyvi geriantys pūzrai su svetimomis merginomis) visuomenėje nėra visiškai teisingas, nors šiokio tokio pagrindo esama”, – teigia jis.
Dėl Rolando, tai jam tokia ateitis ir negresia: ilgaplaukis jis jau niekada nebus, svetimoteriauti nerizikuoja („per gerai dabar gyvenu, kad nebūtų gaila prarasti”), o gerti… yra vertingesnių gėrimų už alkoholį. „Be to, argi negeria ir solidūs vyrai, gerais automobiliais atvažiavę prie Dusios? – retoriškai perklausia Rolandas. – Lietuvos baikerių šventėse esame pastebėję: kurio motociklas rimtas, brangus – to savininkas solidus, negeria ir atvažiavęs su žmona”.
Geriausia psichologinė iškrova
Rolandas dar ir pats sau neatsakęs, ar buvimas gamtoje, galynės su vėju, ar variklio riaumojimas jam daro tokį gerą poveikį, kad iš pasivažinėjimų grįžta nuostabiai pailsėjęs. „Užmiestyje ypač jauti kvapus. Vienoks bulvienojų, kitoks ariamos dirvos, galiausiai – mėšlu tręšiamų laukų kvapas, – atpasakoti įspūdžius mėgina vyras. – Įvažiuoji į mišką – vienas malonumas! Puiki psichologinė iškrova po dienos įtampos”.
Kita vertus, vairuotojui tenka gerai susikaupti – privalu apgalvoti kiekvieną posūkį, būti atidžiam ant žvyruoto kelio, nes rizika griūti didelė. Tiesa, kasdien besimankštinantis Rolandas nesunkiai pakeltų nuvirtusį motociklą, sveriantį kelis šimtus kilogramų. (Kai kuriose užsienio šalyse, teko girdėti, toks reikalavimas keliamas motociklininku panūdusiam tapti vyrui.)
Motoro gausmas – štai dirgiklis, verčiantis stipriau plakti kiekvieno vyro širdį. Siekis įtvirtinti savo jėgą. Transformuotas pirmykštis įgūdis valdyti žirgą. Rolandui motociklo vairavimas kažkuo primena jodinėjimą. „Susilieti su vėju – kiekvienas vyras to trokšta. O man arkliai labai patinka. Jei turėčiau užmiesčio sodybą ir sąlygas, būtinai laikyčiau žirgą ir porą šunų”, – įsisvajoja jis.
Čia teisybės dėlei vertėtų priminti, kad motociklas buvo didesnė ponios Ingos, Rolando žmonos, svajonė. Mintis pirkti dviratį „mustangą” šeimoje sklandė porą metų. Kol subrendo. Nepalanki aplinkinių reakcija ar apkalbos, kad štai brandaus amžiaus vyras, niekad neturėjęs motociklo, staiga perka šį, kai kurių nuomone, tik jaunimui tinkamą daiktą, Rolando nepasiekė ir nebuvo atgrasios. „Motociklininko pažymėjimą turiu nuo 1981-ųjų, – patikina jis. – Iki kariuomenės gal pusę metų važinėjau „Jawa”, nors ir ne savo. O kas čia tokio? Ir dviračiu išmokau važiuoti svetimu”, – tartum šiek tiek drovėdamasis pasakoja R.Matonis.
Užtat dabar gali drąsiai nuraminti pavyduolius, kad nuosavam motociklui, kaip ir visam kam, uždirbo pats. „Nejaučiu kaltės, kad, daliai visuomenės skurstant, įsigijau išsvajotą daiktą. Suma, kurią sumokėjau, nėra nesutaupoma. Aš eilinis kaip kiti. Užsidirbau, tik neiššvaisčiau ir nepragėriau”, – sako jis.
Gražiai gyventi neuždrausi
1989 metų gamybos japoniškas 500 kub. centimetrų variklio darbinio tūrio „Kawasaki” kainavo 2 tūkstančius eurų. Maksimalus šio plieninio žirgo greitis, anot jo šeimininko, – gal 140 kilometrų per valandą, bet ne tai svarbiausia. Lėkti didesniu nei 120 kilometrų greičiu vyras sakėsi pabijojęs, o ir tokio poreikio nesą. Malonumą teikia ne lenktynės, o gražus važiavimas. Daili ir motociklininkų apranga.
Įspūdingais odiniais kostiumais vilkintys, galingą techniką valdantys vyrai kelia ir svetimųjų susižavėjimą. R.Matonis neslepia, kad jam malonus aplinkinių dėmesys. „Norėjimo būti matomiems yra, – sako jis, – juolab kad žmonės žiūri palankiai: pravažiuojančius palydi akimis, pakelia ranką sveikindami, vaikai bėga kelkraščiu ar šaligatviu… Kartais paprašo garsiau padrebinti variklį – ne tik mus „užveda” jo kriokimas. Mes nesulaukiame tokio neigiamo vertinimo kaip „britvininkai”. Nors dėl manęs gali būti ir jie, aš toleruoju visus, jei tik nepažeidinėja įstatymų”.
„Čioperių” savininkai, pasak R.Matonio, „vyrai – ne pacanai”, laikosi eismo taisyklių, bent jau mieste, ir ypatingo Kelių policijos dėmesio nepritraukia, nebent jos pareigūnų simpatijas. Nėr už ką bausti, nes vienintelis „nusikaltimas”, kurį Rolandas tvirtina padaręs, – pėsčiojo pagąsdinimas: prie pat privažiavus, staiga suktelėti greičio rankenėlę ir sukelti skaudžią garso bangą. Stiprus griausmas priverčia krūptelėti, bet tik tiek.
Paklaustas, ar tokį išdykavimo būdą taikytų senukui, pakele genančiam karvę, ar užsisvajojusiai jaunai mergaitei, pašnekovas juokdamasis prisipažįsta, kad, be abejo, merginai.
Jų dėmesys motociklininkams itin didelis ir anaiptol nėra nemalonus. „Kur nors sustojus, ypač kai būname visas būrys, dažnai apspinta smalsuoliai. Studijuoja motociklus, vyrai netgi fotografuoja mobiliaisiais telefonais. Man tik neramu, kad per arti prilindę vaikai nenusidegintų į įkaitusį išmetimo vamzdį”, – sako „Kawasaki” savininkas, bet nenuslepia dėl viso pikto įjungiantis signalizaciją.
Svajoja apie sveiką senatvę
Ne paslaptis, kad „čioperiais” važinėjantys vyrai motociklininkų populiaciją mielai didina ne vien pavyzdžiu – ir žodžiais įtikinėja prisidėti prie baikerių klano. „Aš nesu suinteresuotas, kad mūsų būtų daugiau, – į klausimą atsako Rolandas, – nes motociklų nepardavinėju, bet sveikinu ir džiaugiuosi apsisprendusius prisidėti”. Važinėjimasis, jo nuomone, yra saugi pramoga.
Gerokai saugesnė nei kai kurių rūšių vandens sportas. Šią vasarą adrenalino besivaikantis R.Matonis gavo gerą pamoką: plaukdamas katerio tampoma specialia padanga, posūkyje neišsilaikė ir buvo išmestas bangos. Kaip akrobatas kelis kartus vertęsis salto ir spėjęs pagalvoti, kad jau nebeiškilsiąs, gerai nardantis vyras nudžiugo išvydęs atskirai plūduriuojančią smūgio suplėšytą liemenę. „Tik priplaukęs prie jos, draugams leipstant juokais, supratau: dar gyvensiu, – visai be juokų pasakoja Rolandas. – Po to įvykio pasakiau „amen” vandens slidėms, burlentei, padangai, „bananui”. Atsisakęs ekstremalaus sporto, tikisi sveikas sulaukti senatvės.
Prie saugių malonumų tebelieka nardymas ir povandeninė žūklė, oro balionai, sklandymas ir, be šešėlio abejonės, motociklai. „Važinėsiu, kol paeisiu, – dėl savo pasirinkimo garantuotas penktąją dešimtį einantis vyras. – Pavasarį įsitaisęs paprastą motociklą, kad pasitikrinčiau, ar „neperdegsiu”, jau žinau, kokį pirksiu žiemą: 1500 kubinių centimetrų, apie 80 arklio jėgų ir naujesnį – pagamintą 2002 ar 2003 metais”.
Senatvėje R.Matonis save mato „su čioperiu, su žmona ir, kaip visi kapitalistai, – keliaujantį, nes iki šiol tik dirbau ir dariau pinigus. Keletą pastarųjų metų gyvenu turbūt patį gražiausią savo gyvenimo etapą. Manau, esu jį įpusėjęs. Sūnus Andrius, vaikystėje labai daug sirgęs, paaugo, atsirado daugiau laisvės. Mano kalendorinis amžius nemažai lenkia dvasinį: esu 42-ejų, bet sveikata nesiskundžiu ir širdy jaučiuosi kaip 30-35-erių. Ir nepažįstami dažnai pajaunina kokiais penkeriais metais”.
Tik iš finansinės priklausomybės vyras sako supratęs niekad neišsivaduosiantis, nes proporcingai ištekliams auga ir poreikiai.”Finansinės laisvės žmogus neturi, kol gyvas”.
Lina Tumasonienė