Dvejų metų sukaktį švenčianti Viktoro Uspaskicho Darbo partija rodo, kokia sąlygiškai pigi Lietuvoje politika.
Pusė milijono per kiekvienus savivaldos rinkimus, ir Kėdainiuose niekas neturi šansų laimėti rinkimų be Jo sutikimo. Keli milijonai per Seimo rinkimus, ir turi valdančiąją frakciją. Papeni partiečius pinigais bei postais, ir turi populiariausią šalyje partiją.
Tada jau užtenka gero mobiliojo ryšio telefono, ir gali mėginti susigrąžinti investicijas. Juk tavo Ūkio ministras netrukus padalins Europos Sąjungos pinigus, o dėkingi verslininkai rikiuosis atsidėkoti. Arba nebus dėkingi, nes nebus už ką dėkoti. Pasirinkimas tik toks.
Kalbama, kad Europos pinigų dalintojai naujos sistemos neišradinėja. Perėmė legendinio „pono 10 proc.”, dalinusio negrąžinamą Pasaulio banko paramą, patyrimą. Tik procentus padvigubino. Visa kita – sena ir gerai patikrinta. Tarpininkai, t.y. konsultantai, informuoja potencialius naudos gavėjus, kur, kas ir kiek už tai turi būti pamalonintas.
Ši sistema turi tik vieną rimtą problemą. Ji labai triukšminga, nes ne visi „pasirašo”. Dalis ima garsiai reikšti nepasitenkinimą. Kad jų balsų nesigirdėtų, reikia kelti alternatyvinį triukšmą. Pavyzdžiui, paremti konservatorių iniciatyvą kelti triukšmą dėl buvusios premjero meilužės santykių su „Lukoilo” Ivanu. Esą tie santykiai nulėmė premjero palankumą „Lukoilui”, nes Ivano šeimos dėka ponia Kristina pigiau įsigijo savo to, pripažinkime, gana prasto viešbučio akcijų.
Spėju, kad V. Uspaskichas pats netiki šia versija (rusiškais skaičiavimais, „Mažeikių naftos” dividendai jos pardavėjams turi būti trimis nuliais didesni), tačiau Darbo partija konservatorių iniciatyvą tyliai parems. Pirmiausiai todėl, kad Jurgio Razmos falcetas pjauna ausį geriau nei benzopjūklas, todėl triukšmas, sklindantis nuo Ūkio ministerijos, tikriausiai nebus išgirstas.
Antra – kerštas saldus. V. Uspaskichas būtų mėgęs tęsti savo politinį biznį ne iš to skubiai įrengto kabinetuko Gedimino prospekte, bet iš ministro kabineto. Tačiau socdemai leido konservatoriams sukelti triukšmą dėl jo diplomo. Tuščią triukšmą, nes iš pat pradžių buvo aišku, kad įrodymai yra Rusijoje, o ten saviškių neišduoda. Kitaip nei Lietuvoje. Taigi viskas, ką sugebėjo nuveikti konservatoriai, – apgleivėti visą tą istoriją įtarimais, kuriems nesugebėjo pateikti nė vieno įrodymo. Tokios akcijos tik sustiprina puolamąjį, ir jis ne be pagrindo ima planuoti darbiečių pergalę savivaldos rinkimuose.
Tačiau gleivėtam vaikščioti nemalonu. Šlapia. Todėl V. Uspaskichas ir leido savo frakcijai Brazauskų šeimos verslų tyrimą paremti-neparemti „pagal sąžinę”. Išvertus į žmonių kalbą – visomis jėgomis palaikyti.
Socdemų padėtis – nepavydėtina. Jiems dabar beliko su ta konservatorių inicijuojama komisija padaryti tą patį, ką Artūras Paulauskas padarė su Antano Valionio komisija. Numuilinti. Tai lygiai toks pat blogas dalykas, kaip ir komisijos sukūrimas, nes komisijai atsiradus, į viešumą prasisunks visos Kristinutės verslo detalės, o nesukūrus – tas detales išras Andrius Kubilius. Tada socdemai atrodys taip, lyg norėtų nuslėpti dar daugiau…
Visa tai į naudą V. Uspaskichui. Jam nereikia nieko daryti siekiant užvaldyti kairiųjų partijų elektoratą. Už jį viską padaro konservatoriai. Štai dėl to pastarųjų deklaruojamas patriotizmas jau seniai kelia abejonių, o darbiečiams teisėtai priklauso politinio parazito statusas prie konservatorių partijos. Iš esmės abiejų šių partijų interesai sutampa. Tik V. Uspaskichas išnaudoja mažiau energijos tikslui pasiekti.
Rūta Grinevičiūtė