Kodėl vokiečių nudistai kūną užsidengia chalatais, o tarpu kiti apsinuogina? Visiškai apnuogintas kūnas jau nebestebina publikos…
Karštą vasaros dieną Georgas Engelbrechtas, kurio kūno niekas, išskyrus žąsies odą, nedengė, ruošėsi panerti į ledinį ežero vandenį. Nudistų klube, kuriame 99-erių Engelbrechtas ištisus dešimtmečius leido savo laisvalaikį, buvo vos keletas pensininkų, bedarbis gydytojas ir keli vaikai.
„Mes – nykstanti rūšis”, – teigia buvęs chemijos inžinierius.
Kadaise klubo nariai buvo apie 2 tūkst. Berlyno gyventojų. Sargo bokštelyje jo nariai saugodavo klubą nuo smalsių akių. Šiandien klube vos 850 narių, ir vargu ar rasi smalsuolių, kuriuos reikėtų vyti šalin. Vokietijoje galima išvysti daug nuogo kūno, taigi tradiciniai nuogalių klubai tampa nebemadingi, nors JAV nudizmas šiuo metu ypač populiarus.
Vokietija – nudistų judėjimo tėvynė. XIX amžiaus pabaigoje jaunuoliai iš įvairių miestų kūrė klubus, kurių devizas buvo „Atgal į gamtą”. Nudizmas, arba kūno laisvės kultūra, netrukus tapo masiniu judėjimu. Trumpam jį buvo uždraudę nacistai, tačiau judėjimo šalininkai liko ištikimi savo pomėgiams.
Šiandien vokiečių nudistų organizacijų gretos retėja, jose lieka tik pagyvenę žmonės. Šiuo metu klubuose viso labo 50 tūkstančių vokiečių, dvigubai mažiau nei aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Priešingai nei Vokietijoje, JAV šis judėjimas auga. Amerikos nuogalių asociacija, tvirtinanti, kad joje yra 50 tūkstančių žmonių, sako, kad jos narių ypač padaugėjo praėjusio amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, kai internetas padėjo surasti panašių pomėgių draugų. Šiandien esama specializuotų kurortų ir kruizų. Naujųjų nudistų klubų nėra ko lyginti su praėjusių metų kolonijomis.
„Daugeliui žmonių rūpi ne pats klubas, o poilsis gamtoje”, – sako asociacijos prezidentas Erikas Šutaufas.
Nudizmo nuosmūkis Vokietijoje ir augantis jo populiarumas Amerikoje byloja apie europiečių ir amerikiečių būdo skirtumus. Amerikoje viešas apsinuoginimas lieka retenybe, ir nudistų poilsis tampa augančia laisvalaikio rinkos niša.
Europoje apsinuoginimas yra toks elementarus, kad norintiems nusimesti drabužius nereikalinga nuogalių stovykla. Bet kuriame Europos paplūdimyje galima išvysti nuogą moterį. Liepą 1700 nuogų britų pozavo amerikiečių fotografui. Vienoje Leopoldo muziejuje apsinuoginusiems lankytojams pasiūlė nemokamą įėjimą į erotinio meno parodą „Nuoga tiesa”. Kiolne policija nematė reikalo sulaikyti moters, kuri praėjusią vasarą atėjo į prekybos centrą vilkėdama tik atsegtą džinsinę liemenę.
„Man nereikalingas klubas, kad galėčiau degintis nuoga”, – sako 38-erių metų Berlyno gyventoja Katrina Gefken, kuri poilsio dienomis eina prie ežero su vyru ir sūnumis. Smėlėtame paplūdimyje žmonės su maudymosi kostiumais ir be jų sėdi visiškai šalia.
„Visi priima vienas kitą tokius, kokie mes esame, – sako Katrinos vyras Gvidas. – Jei kas nors ateis vien su kailine kepure, niekas net nesureaguos”.
Kai ponas Engelbrechtas, kuriam gruodį sukaks 100 metų, tapo nudistu, jis daug kuo rizikavo. Tuomet vyrai nešiojo cilindrus, moterys – korsetus, o apsinuoginti viešose vietose apskritai buvo draudžiama. Ponui Engelbrechtui ir jo draugams tekdavo valandų valandas ieškotis atokesnių vietų maudynėms. Kartą, 1926 metais, kai nuogas vyriškis žaidė kamuoliu su savo seserimi ir draugu kopose prie Baltijos jūros, prie jų priėjo pora.
„Pamaniau, kad mus areštuos, – prisimena jis. – Tačiau moteris nusimetė savo maudymosi kostiumo viršutinę dalį. „Aš jūsiškė, – pasakė ji. – Norite įstoti į mūsų klubą?” Judėjimas plėtėsi. Atsirasdavo nudistų klubų ir žurnalų. Visuomeniniame Berlyno baseine buvo galima lankytis apsinuoginus. Paveikslai, nuotraukos ir filmai šlovino žmogaus kūną. Beje, kaip teigia istorikai, šis fizinės tobulybės garbinimas palengvino nacizmo idėjų propagandą.
Tačiau nacistai trumpam uždraudė nudistų klubus. Hitleriui atėjus į valdžią, Geringas išleido įsakymą, kuriame buvo sakoma, kad „nuogumo kultūra kelia vieną iš didžiausių grėsmių vokiečių kultūrai ir moralei”, ir pažadėjo panaikinti šią praktiką. Ponas Engelbrechtas ir jo draugai ėmė slapstytis, saugojo savo pliažus. Tačiau galiausiai režimas panaikino draudimą, įkūrė savo nudistų federaciją ir pakvietė į ją klubus su sąlyga, kad ten nebus žydų ir komunistų.
Nudistų organizacijos susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir kitos Vokietijos organizacijos. Jaunimas apskritai nemėgsta klubų su jų taisyklėmis ir reikalavimais. Pomėgių klubai, profesinės sąjungos, politinės partijos ir bažnyčios praranda narius visoje Vokietijoje.
Vokietijos suvienijimas sudavė dar vieną smūgį. Nudistai dominavo VDR paplūdimiuose, kuriuose tai buvo laikoma taikaus pasipriešinimo būdu. Tačiau jie neturėjo klubų ir neketino stoti į juos komunizmui žlugus.
Be kita ko, kaip sako nudistų lyderiai, judėjimui kliudo vokiečių kultūra, kur viskas leidžiama. Didžiausias šalies bulvarinio tipo laikraštis pirmajame puslapyje kasdien spausdina nuogų moterų nuotraukas. Kasmetiniame meilės parade Berlyne pusiau apnuogintos gražuolės šoka aikštėse. „Šitoje kultūroje viskas leidžiama, – sako Vokietijos nudistų federacijos prezidentas Kurtas Fišeris. – Žmonės gali daryti viską, ką nori, ir dėl to jiems nereikia stoti į klubą”.