Daugelis lietuvaičių, nutarę atostogas praleisti Brazilijoje, apsiriboja Rio de Žaneiru. Žinoma, Rio – nuostabus miestas, tačiau šioje egzotiškoje tolimoje šalyje galima pamatyti kur kas daugiau. Klaipėdos savivaldybės Tarptautinių ryšių ir turizmo skyriaus vedėjas Ričardas Zulcas nutarė nesinaudoti jokių kelionių agentūrų paslaugomis ir pats sudarė savo kelionės maršrutą. Pusę metų kartu su pora bendraminčių jis studijavo kelionių literatūrą, tyrė vietinių avialinijų reisus ir internetu užsakinėjo viešbučius. Ir šios pastangos nenuėjo veltui. Ričardas prisipažįsta, kad tokios spalvingos kelionės jis dar neturėjo.
Pasiruošimas
Suvokdamas, kad visos Brazilijos įžymybėms apžiūrėti tikriausiai nepakaktų ir metų, Ričardas pirmiausiai atsivertė UNESCO saugomų objektų sąrašą. Juk mūsų Kuršių nerija niekas nenusivilia, pagalvojo vyriškis, nutaręs pasitikėti šios tarptautinės organizacijos ekspertais. Brazilijoje yra net 17 UNESCO saugomų kultūros ir gamtos paminklų, o bene daugiausiai jų turi Badžios regionas, esantis prie Atlanto vandenyno už poros tūkstančių kilometrų į šiaurę nuo Rio.
Pasirodo, kad šiaurės rytų Badžios regionas, kurio plotas prilygsta Prancūzijos teritorijai, yra vadinamas ir „vargšų namais” dėl savo menko industrinio išsivystymo. Iš 13 milijonų gyventojų, kurie save vadina „bajanos”, pusė gyvena miestuose, o pusė dirba žemės ūkyje. Čia auginama cukranendrės, kava, kakava, ananasai, bananai ir medvilnė. Būtent šioje provincijoje randama aukso ir sidabro.
Prieš kelionę Ričardas nutarė pastudijuoti ir Brazilijos istoriją. Pasirodė, kad Salvadoras, kurio senamiestis vadinamas architektūros perlu ir taip pat nuo 1980 metų saugomas UNESCO, buvo pirmoji šios šalies sostinė. Miestas buvo įkurtas portugalų 1549 metais ir iki pat 1763 metų išliko kolonijos sostine. Jau 1550 metais per šį miestą į šalies gilumą buvo gabenami vergai iš Nigerijos, Gvinėjos ir Benino. Ir dabar Salvadoras laikomas „juodžiausiu” Brazilijos miestu, nes iš dviejų su puse milijono gyventojų du trečdaliai – afrobrazilai. Minėtinas ir tas faktas, kad XVII amžiuje šis miestas buvo pasaulio cukraus metropolija.
Pirmieji įspūdžiai
Salvadore Ričardas buvo iš anksto užsisakęs nedidelį viešbutėlį senamiestyje už 30 realų (1 realas lygus 1 litui). Garsioji turistų pagalbininkė – gidas „Lonely Planet”- teigė, kad iš oro uosto senamiestį galima pasiekti tik taksi. Tačiau Ričardas tuo nepatikėjo ir įtikino draugus išbandyti visuomeninį transportą. Kiek paėjėję nuo oro uosto, jie pamatė autobusų stotelę. Ispaniškai paklausę, ar autobusas važiuoja į centrą ir sulaukę vairuotojo teigiamo „Si”, bendrakeleiviai įlipę į visai padorų autobusą pradėjo vairuotojo klausinėti, kur yra gatvė, kurioje stovi „Nega Maluca” viešbutis. Nei tokio viešbučio, nei gatvės pavadinimo vairuotojas nebuvo girdėjęs. Tada į pagalbą puolė bilietų pardavėja per visą autobusą šūkaudama, gal kas žino, kur yra reikiama gatvė. Likimas buvo palankus! Vienas keleivis atsitiktinai žinojo, tad Ričardas ir jo draugai jautėsi lyg išgelbėti. O be to, jie sutaupė visus 40 realų, kuriuos būtų tekę pakloti taksistui. Už pusvalandžio kelionę autobusu jie sumokėjo vos keturis.
Pasiekusius reikiamą gatvę lietuvius ištiko šokas. Seni, apdriskę vienaukščiai ir dviaukščiai namai Santa Antonio kvartale visai nepriminė turistams skirto rajono. Iš tolo jie pamatė ryškios salotinės spalvos namą – būsimą lietuvaičių būstą. Registratūroje lietuvaičius pasitiko jauna kolumbietė, neblogai šnekanti angliškai (didelė retenybė Brazilijoje). Keliautojams teko užpildyti specialų blanką. Atrodo, paprastas formalumas. Bet labiausiai visus suglumino merginos prašymas įrašyti adresą, kur reikėtų kreiptis, jei keliautojams kas nors atsitiktų ir jie nesugrįžtų į viešbutį. Tai jau vertė sunerimti. Kolumbietė taip pat paaiškino, kurie rajonai Salvadore pavojingi, kokie nelabai… Bet lietuviams susidarė įspūdis, kad nepavojingai pasivaikščioti po Salvadorą, išvengiant grėsmingų rajonų, veik neįmanoma.
„Nega Maluca” viešbučio savininkai – du jauni izraeliečiai – savo nuosavybę vadina tiesiog „šeimos namais”, mat visi keliautojai yra tarsi tam tikra didelė šeima. Tokia atmosfera ir tvyrojo šiuose namuose. Lietuvaičiai greitai susidraugavo su čiliečiu, nusprendusiu per devynis mėnesius apkeliauti visą Pietų Amerikos žemyną, vokiete, kuri du mėnesius paskyrė pažinčiai su Brazilija, amerikiečių pora, pavargusia nuo sotaus ir tvarkingo gyvenimo savo šalyje. Kartu jie naudojosi virtuve ir internetu, glostė vietinius šunis ir kates bei bandė atsipalaiduoti šioje „saugumo oazėje”, mat viešbutyje buvo įrengtos dvigubos metalinės durys, grotos ant langų ir videokamera prie įėjimo.
Šalia viešbutėlio Ričardas aptiko nedidelę kavinukę ir parduotuvėlę, kurios savininkė pasirodė besanti pagyvenusi vokietė.
Sužinojusi, kad lietuvis kalba vokiškai, moteris iškart nustebusi puolė bendrauti. „Patikėkite manimi, jūs iškart įsimylėsite Salvadorą ir niekada nenorėsite iš jo išvykti. Taip su manimi atsitiko prieš daugelį metų”, – postringavo moteris.
Lietuviams neliko nieko kita, kaip ja patikėti ir pradėti pažintį su šiuo egzotišku Brazilijos miestu.
Spalvingame Salvadore
Salvadoras paliko neišdildomą įspūdį. Tokiame gyvame, šurmuliuojančiame mieste jiems dar nebuvo tekę būti. Gatvės prekeiviai, lakstantys vaikai, gatvės muzikantai ir dailininkai, demonstruojantys savo kūrinius, futbolo sirgalių grupės, tiesiog čia pat atvirose lauko kavinėse aistringai stebinčios rungtynes per televizorių, – visa tai darniai susilieja į nepakartojamą miesto simfoniją. Ir visa tai visai nepanašu į J.Basanavičiaus gatvę Palangoje.
Šio Brazilijos miesto gaivališkumas nesuteikia diskomforto. Tiesiog jauti pulsuojančią gyvybę ir aplinkinių gyvenimo džiaugsmą. O jeigu dar pasiseka patekti į vieną iš nuolat čia rengiamų gatvės švenčių ar religinių procesijų, tai įspūdis ne menkesnis nei Rio karnavale.
Ypač įspūdingai gatvėse atrodo baltai apsirengusios moterys, kurios iš didelių puodų tiesiog gatvėse pardavinėja tradicinį maistą. Jos vadinamos bajanomis, kaip ir visos šio regiono moterys, tačiau šis žodis taikomas ir baltomis sukniomis su nėriniais apsirengusioms brazilėms, pasipuošusioms turbanais.
Šie kostiumai – tai iš Afrikos atgabentų vergių palikimas. Tad tikrai verta paragauti bajanų siūlomų palmių aliejuje keptų paplotėlių su krabais, pupelėmis ir daugybe prieskonių. Yra paskaičiuota, kad visoje Brazilijoje 1000 bajanų parduoda milijonus tokių „aracajas” vadinamų paplotėlių. Tai skaičiai, kurių tikrai pavydėtų visos greito maitinimo įstaigos.
Kitas neatsiejamas Salvadoro gatvių reginys – „capoeira”, specifinis kovų meno ir šokio mišinys. Kadaise tai buvo iš Afrikos atgabentų vergų kovos menas. Portugalams jį uždraudus XIX amžiuje, kovos virto šokiu. Jį atlieka tik vyrai.
Salvadore teigiama, kad čia kasdien galima aplankyti vis kitą bažnyčią, kad jų yra lygiai trys šimtai šešiasdešimt penkios. Keliautojų teigimu, šis skaičius gal ir ne visai atitinka tikrovę, bet bažnyčių įvairovė tikrai stebina. Žymiausia laikoma Švento Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, kurios interjeras tviskėte tviska auksu.
Tačiau svarbiausia Salvadore per daug neatsipalaiduoti ir prisiminti visus saugumo reikalavimus. Ričardui savo kailiu teko patirti, kad tokie perspėjimai yra ne šiaip turistinių brošiūrų postringavimai. Gatvės procesijos metu jam nuo rankos juodaodis per kelias sekundes nutraukė laikrodį. O paplūdimyje tatuiruotes besiūlantis vaikinukas sugebėjo iš kuprinės ištraukti mobilųjį telefoną.
Bet Ričardas teigia, kad tai buvo palyginti menki praradimai, pagalvojus apie tuos turistus, kurie prarasdavo ir pasus, ir kelionių bilietus, ir visus pinigus.
Pasiplaukiojimas su banginiais
Iš Salvadoro lietuviai nuskrido į pačių brazilų liaupsinamą Porto Segurą, esantį pusiaukelėje tarp Rio ir Salvadoro. Manoma, kad būtent čia išsilaipino pirmieji portugalų kolonistai. Tačiau šis tvarkingas kurortinis miestelis su daug kavinių ir suvenyrų parduotuvių keliautojams įspūdžio nepaliko. Po dienos jie leidosi autobusu į nedidelį Karavelos žvejų kaimelį, iš kur organizuojami turai į Abrolhos archipelagą stebėti banginių ir salose esančios faunos.
Pagal išankstinį užsakymą Ričardas su draugais vietinėje kelionių agentūroje nusipirko 200 realų kiekvienam kainavusį vienos dienos turą kateriu. Jiems pasisekė. Jau po pusvalandžio pasirodė pirmieji banginių būriai, suplaukę čia atsivesti jauniklių. Jūros biologai teigia, kad čia iki 50 tonų sveriančių banginių susirenka net iki dviejų tūkstančių ir juos galima stebėti nuo liepos iki lapkričio, kol jaunikliai paauga iki keturių metrų ilgio ir užsiaugina reikiamą kiekį riebalų, kad galėtų toliau plaukti į šaltus Arktikos vandenis.
Ką jauti, kai iš mažo laivelio pamatai šalia plaukiančių milžinų kaimenę, ypač kai keli iki 16 metrų siekiantys banginiai praneria po tavo kateriu, sunku apsakyti. Tai nėra visai nepavojingas malonumas, nes pasitaikė atvejų, kai savo uodegomis banginiai mesteldavo laivelius aukštai virš bangų… Mokslininkai teigia, kad banginiai, artėdami prie laivo, jaučiasi panašiai kaip mes, atėję į zoologijos sodą. Mums juk norisi pabendrauti ir pažaisti su gyvūnais, tad ir banginius traukia ypač ryškiai apsirengę turistai…
Tą dieną turas baigėsi be incidentų, ir turistai laimingai pasiekė Abrolhos salas, esančias už 70 kilometrų nuo Badžios krantų, kurių įlankose jie galėjo nardyti net porą valandų. Nardant matomumas siekia net dvidešimt metrų. Čia uždrausta bet kokia žvejyba, tad žuvys yra gana drąsios ir beveik gali jas paliesti ranka. Ne veltui tai yra vienintelis Brazilijos jūros parkas, turtingiausi koralų rifai, kuriuose aptinkamas ir labai retas grybo formos vienintelis Pietų Amerikoje randamas koralas „mussimilia brasiliense”. Lietuviams taip pat pasisekė aptikti šių į didelius šampinjonus panašių koralų.
Labai įdomi ir šio archipelago pavadinimo kilmė. 1502 metais italų keliautojas Amerigas Vespučis atvykęs čia pasakė: „kai priartėsite prie žemės – atmerkite akis (itališkai atmerkite akis – abre os olhos)”, taip šios salos ir įgijo pavadinimą – Abrolhos. Šis 50 milijonų metų senumo vulkaninės kilmės archipelagas susideda iš penkių salų, kuriose nėra jokios infrastruktūros. Šias salas lankyti leidžiama tik su Nacionalinio parko vedliais. Aplink salas mokslininkai užregistravo 95 žuvų ir net keletą jūrinių vėžlių rūšių.
Po pažinties su Abrolhos salynu, lietuviai, kupini neišdildomų įspūdžių, patraukė į Rio. Būnant Brazilijoje, juk būtų tikra nuodėmė nenusilenkti ir šiai turistų Mekai!
Jolita Kraniauskaitė