Pirmą kartą į gastroles išvykęs Kauno dramos teatro spektaklis tarptautinio festivalio publikos buvo priimtas santūriai
Lygiai prieš savaitę pasibaigęs trečiasis tarptautinis teatro festivalis „Dialog” praėjusį šeštadienį ėmėsi nagrinėti Kito temą (religijos, pažiūrų, socialinio statuso ar tautybės atžvilgiu) Europoje ir pasaulyje.
Patys spektakliai ir subtili organizatorės Kristinos Meisner dramaturgija festivalyje siūlo temas diskusijoms, kuriose dalyvauja ne vien teatralai, bet ir filosofai, žurnalistai, visuomenės veikėjai. O Kito problemą pasiūlė du teatrai – Hamburgo „Deutsches Schauspielhauss” pastatytas „Otelas” (rež. Stefanas Pucheris) ir Kauno dramos teatro „Venecijos pirklys”, nelauktai tapę savotiškais konkurentais. Beje, Kauno dramos teatras kartu su Rygos naujuoju teatru buvo ir šio festivalio partneriai-kooperatoriai.
Nesėkmės procentai
Tai buvo pirmosios „Venecijos pirklio” gastrolės užsienyje. Nepaisant ankstesnių įvairių siūlymų ar bent jau informacijos į kitus teatrus, kurią siuntė ir pats teatras, ir kritikai, vienas Vroclavas pasiryžo pirkti „… pirklį”. Kauno drama apskritai nėra lepinama užsienio festivalių dėmesio – prisimena tik pernykštės Varno „Nusiaubtos šalies” gastrolės SEAS projekto rėmuose (Gdanskas) ir „Hedos Gabler” išvykimas į Nitros festivalį Slovakijoje (sutiktas itin sėkmingai) ir Torūnėje Lenkijoje (visiškas fiasko).
Vroclave nuogi faktai atrodo nekaip: dar nė iš vieno spektaklio nebuvo išėję tiek žiūrovų, kaip iš „Venecijos pirklio”. Dar nė vienam spektakliui nebuvo taip trumpai plota, kad organizatoriams gėlių krepšį teko statyti tuščioje scenoje be aktorių. Ir mandagūs kitų šalių kritikai po spektaklio taip netylėjo, kaip tylėjo ar apeidavo kalbomis šį spektaklį.
Galima būtų tais prastai skambančiais faktais ir pasitenkinti, bet visgi įdomiau pasigilinti, kas atsitiko ir kur viso to priežastys?
Tarkime, 50 procentų tokios reakcijos galime pateisinti pašaliniais veiksniais: tai buvo priešpaskutinis festivalio spektaklis, ir tarptautinei publikai pamažu ėmė trūkinėti kantrybė (visiškai natūralus fizinis pojūtis). Vietinei auditorijai tai buvo graži šilto šeštadienio popietė. Dar – spektaklis buvo vaidinamas miesto centre, kuris ir tarptautinę publiką gali masinti įvairiomis vilionėmis (net ir natūralia fizine – prieš kitą spektaklį spėti pavalgyti). Būtų „Venecijos pirklys” vaidinamas kokioje kino studijoje miesto užkampyje, žiūrovams nebūtų kur išeiti.
Ir dar viena priežastis – nė per vieną spektaklį taip netrūkčiojo vertimas, – titrai įsigudrino dingti net per svarbiausią teismo nuosprendžio sceną. Ir čia jau akivaizdu, kad pačiam teatrui reikėjo geriau pasirengti.
Bet ką daryti su likusiais 50 nesėkmės procentų?
Visi jie priklauso festivalio kontekstui ir dabartinei teatrinei konjunktūrai (ne neigiama prasme – tiesiog tokia kryptis). Pasaulinė dramaturgijos klasika, net keturi iš penkių Šekspyro kūrinių festivalyje adaptuojami nelyginant mokyklinei programai su sutrumpintais ar net visiškai perrašytais tekstais (to pavyzdį galėjome matyti per „Sirenose” parodytą perrašytą „Otelą”). Kartais tai pavyksta ir kūrinio esmė nenukenčia (britų „Theatre de Complicité”), kartais iš kūrinio lieka tik pavadinimas (vokiečių „Otelas”). Į šį dialogą su kontekstu Jonas Vaitkus ateina su beveik pilnu Šekspyro tekstu, kurį dar reikia suspėti perskaityti lenkų ar anglų kalbomis.
Klasika šiandienos veidrodyje
Šiandien klasika šiuolaikinama. Vienos kunigaikščiai „Complicité” spektaklyje skraido malūnsparniais (jį iliustruoja itin realistinis garsas), vilki JAV karinę uniformą; idiotiškas Otelas apsirengęs disko stiliaus švarku, moterys – taip pat karinėmis uniformomis. Belgų „Dėdės Vanios” personažai šiuolaikiškai keikiasi ir gyvena kažkokiuose senelių namuose, kur visą gyvenimą spokso televizorių. Aktorių vaidyba – pabrėžtinai realistinė. „Venecijos pirklys” į šį kontekstą ateina kaip karnavalinė kaukė ir pateikia lietuviškojo teatrinio baroko pavyzdį.
Lygiai taip pat prieš porą metų Vroclave atrodė ir Rimas Tuminas, lenkų teatre pastatęs „Romeo ir Džuljetą”, – spektaklis savo dekoracijomis ir vaidyba labiau priminė ne dramą, bet operetę. Įdomi paralelė: pagrečiui vykusiose „Teatrinėse konfrontacijose” Liubline Eimunto Nekrošiaus „Giesmių giesmė” su belaikiais (t.y. nepriklausančiais kokiam nors laikotarpiui) kostiumais sukėlė furorą ir entuziastingas recenzijas, kokių nebuvo Lietuvoje.
Kontekstas veikia iki tokio lygio, kad, pripratęs sutrumpintą klasiką lengvai pagauti ir išgliaudyti, lenkų teatro kritikas piktinasi, jog Vaitkaus spektaklis „per daug užšifruotas”, o pernelyg stilizuoti judesiai po 5 minučių ima įkyrėti. Monotonijos yra, sutikčiau, bet kritiko pageidavimas spektaklyje negalvoti yra mažų mažiausiai keistas.
Bet yra ir kita pusė: atrodęs bene švariausias savo scenine estetika Lietuvoje, šis spektaklis šalia perfekcionistinių, sterilių gerąja prasme ir švarių, tikslių judesių, technikos, scenovaizdžių ir puikios aktorystės atrodė gerokai padėvėtas ir negrabus; jau pripratęs prie aktorių gerų balsų ir tobulo dainavimo, „Venecijos pirklyje” girdi aibes disonansų ir net garsinės kakofonijos.
Snobiška reakcija paskatino nekorektiškumą
Po spektaklio vykusioje diskusijoje atsiskleidė dar viena, paties Jono Vaitkaus iškelta Kito tolerancijos problema: paskutinis festivalio spektaklis „Otelas” buvo tik triukšmingas ir visiškai tuščias šou, – tačiau jis sukėlė aibes šūksnių ir klyksmų. Snobiškos reakcijos (iš baimės „atsilikti”, pasenti) pakako, kad diskusijos vedėjai lenkų kritikai pasiduotų bendrai euforijai ir kone visą pokalbį nagrinėtų „Otelą”, kurio jauni aktoriai be režisieriaus negalėjo nieko protingesnio pasakyti. Politinis korektiškumas, anksčiau beveik visada išlaikyta pusiausvyra klausinėti abu kūrėjus vienodai, buvo pažeista, ir Vaitkus su savo spektakliu tiesiogiai iliustravo Kito problemą Lenkijoje.
Po to beliko karčiai juokauti: reikėjo režisieriui aprengti aktorius kostiumais, nuimti karnavalinę atributiką, sutrumpinti pjesę ir įpinti keiksmų. Ir – galbūt – apsimesti, kad esi ne iš Lietuvos, o iš Vokietijos. Reakcija būtų buvusi kitokia.
Vis dėlto tokie juokai ir kiek įžeista savigarba nepanaikina bent 30 procentų realių klaidų ir priekaištų. Gera aktorių vaidyba? Taip, jos buvo, bet festivaliuose ji nieko nestebina – tai yra savaime suprantama, nors ir retenybė Lietuvoje. Mados?
Jos taip pat egzistuoja, bet gimsta iš aiškaus suvokimo, kam nori tai kalbėti ir kodėl šiandien, dabar. Norėdamas būti suvoktas ir išgirstas visgi turi kreipti šiokį tokį dėmesį ir į žiūrovus, ne vien pasitikėti tema. Ir – nepaisant daugelio festivalyje rodytų spektaklių lengvumo, suvoki, kad jie buvo kurti kaip laboratorija, kai kurie nagrinėti ir mėsinėti ne mėnesį ar du, o pusę metų. Taip žlunga mitas apie skubiai pasaulyje kepamus spektaklius, – Europos kontekste konkurenciją išlaiko kokybė, o greito maisto gali nusipirkti visur. Tik „McDoland’s” neturi virtuvės šefų.
Vaidas Jauniškis