„Būti neigiamu personažu – sunkiau”

„Mano gyvenimas panašus į ugnikalnį. Ne veltui esu gimusi su Drakono ženklu. Iš manęs veržiasi ugnis. Kartais ji prigęsta, bet azartas, nuotykiai, adrenalinas vėl ją įpučia”, – sako vaikų ir jaunimo teatro „Aušra” scenaristė, režisierė, kostiumų dailininkė bei Klaipėdos dramos teatro dailininkė-dekoratorė Ilona Stančikienė.

Kas jūs esate – aktorė, režisierė, dailininkė, šokėja, siuvėja..?

Viskas po truputį. Nuo mažens mėgau piešti, ypač tapyti miniatiūras. Įgijau režisierės specialybę. Visą gyvenimą svajojau būti aktorė. Tais metais, kai baigiau vidurinę, Vilniaus konservatorijoje nerinko aktorių kurso. Kad neprapultų laikas, įstojau į Kauno kino mechanikų technikumą…

Tai jūs dar ir su kinu susijusi?

Nespėjau susieti savo gyvenimo su kinu – vos baigusi institutą, ištekėjau. Įsimylėjau garsų sportininką. Mūsų santuoka truko dvejus metus. Ilgai sielojausi. Nenorėjau grįžti atgal į Klaipėdą. Įsidarbinau vaikų darželyje auklėtoja. Ir iš vieno vaiko mamos, dirbančios komjaunimo komitete, gavau pasiūlymą drauge su kitais komjaunuoliais važiuoti į Rusiją.

Jūs – avantiūristė?

Taip. Nors mama buvo prieš, nepaklausiau. Išvažiavau. Maniau, pabūsiu porą mėnesių… Išbuvau septynerius metus.

Čeliabinske įstojau į meno institutą, studijavau aktoriaus meistriškumą. Po pusantrų metų sumąsčiau, kad vis dėlto noriu būti režisierė…

Ką veikėte Rusijoje?

Buvau mažo miestelio pirmoji komjaunimo sekretorė. Vedžiau įvairiausius renginius, stačiau spektaklius, vaidinau. Visuomeniniais pagrindais.

Neprigijote svetimoje šalyje?

Užteko vieną kartą grįžti namo, pamatyti besiplaikstančias vėliavas… Tai buvo pats gražiausias Sąjūdžio laikas. Na, ir mama, draugai traukė atgalios.

Ko griebėtės grįžusi į Klaipėdą?

Aš niekur kitur savęs neįsivaizduoju, kaip teatre. Tuometiniam Klaipėdos dramos teatro direktoriui sakiau, jog galiu dirbti bet ką. Tik priimkite.

Jūs gi mokėtės aktorystės ir režisūros!

Nesakiau to… Mokslų Čeliabinske nebaigiau. Režisieriaus specialybę įgijau jau Klaipėdoje, Menų fakultete.

Ką veikiate „Aušros” teatre? Kaip ten atsidūrėte?

Menų fakultete reikėjo apsiginti diplominį darbą, turėjau pastatyti pjesę, bet niekas manęs nepriėmė. Vienintelis Antanas Milinis (vaikų ir jaunimo teatro „Aušra” vadovas. – Aut. past.) man ištiesė ranką.

Jis man leido pasilikti. Pusę metų mane stebėjo. Tada pasakė, kad tinku. A. Milinis – unikalus žmogus. Ir unikalus vadovas. Jis supranta menišką sielą. Iškart pastebės, jei atsidursi kūrybinėje duobėje. O kai sekasi, – sveikins ir džiaugsis kartu.

Kokie vaikai lanko „Aušros” teatrą?

Norintys vaidinti. Geri. Čia jie pamiršta blogį. Aš, dirbdama su vaikais, jaučiu ekstazę. Su jais esu jauna, žvali, energinga. Vaikai yra eliksyras sielai.

„Aušros” teatre savo kelią pradėjo daug talentingų žmonių. Štai buvęs mano auklėtinis Giedrius Savickis dabar vaidina Oskaro Koršunovo teatre, Martynas Nedzinskas – režisieriaus Rimo Tumino studentas. „Aušroje” vaidino Amberlaifas, Skaiva Jancevičiūtė… Režisierius A. Milinis apgailėjo, kad ji pasuko į „popsą”… Sako, „labai gabi mergiotė”. Yra parašiusi pjesę, ji pastatyta „Aušros” teatre – „Pasiklydę niekur”. Sulaukė grandiozinio pasisekimo.

Jūs taip pat rašote pjeses?

Taip. Rašau pjeses, jas statau, pati kuriu scenos drabužius, pati juos siuvu…

O Dramos teatrui nesiūlėte savo dramaturgijos?

Kartą buvau davusi meno vadovui paskaityti vieną savo pjesę, tačiau jis ilgai neturėjo laiko… ir aš ją atsiėmiau.

Dailininkas-dekoratorius įgyvendina scenografo idėjas. Ar čia yra vietos saviraiškai?

Aš savo kūrybines ambicijas patenkinu „Aušros” teatre, o dailininkės-dekoruotojos darbe randu kitokių atspalvių. Man patinka padėti scenografui, ruošti dekoracijas spektakliams.

O kaip kinas? Jūs gi turite kino mechaniko specialybę…

Taip, ir baigiau, beje, labai gerais pažymiais. Bet niekada gyvenime nesuksiu kino juostos.

Verčiau šoksite pilvo šokį…

Taip! Pilvo šokį šoku profesionaliai. Penkis kartus buvau Egipte, stebėjau, kaip tai daro vietinės moterys, užsirašiau į pamokas, prisipirkau literatūros, filmų, muzikos, studijavau… Įsigijau specialius drabužius. Dabar kiekvienas mano rytas prasideda nuo pilvo šokio judesių ir arabiškos muzikos.

Gal būtų paprasčiau paklausti, ko jūs dar nebandėte?

Tiesa, išmokau nardyti. Nors sveikata nelabai leidžia, panėriau į trisdešimties metrų gylį. Labai norėjau nors vieną kartą iššokti su parašiutu. Deja, šio pomėgio turėjau atsisakyti, nes regėjimas per silpnas. Dabar mokausi groti gitara.

Ir dar turite dukrą…

Taip, Simoną, jai septyniolika. Užauginau ją viena. Ką čia slėpsi: dukra turi tik tėvo nuotrauką. Jis – kazachas, susipažinau būdama Rusijoje. Mes nebuvome susituokę. Tai buvo didžiulė aistra, kuri greitai užgeso. Nei aš, nei dukra su juo nesame bendravusios po mūsų išsiskyrimo. Simonai buvau ir mama, ir tėtis.

Kaip sekasi sutarti su vienturte? Nereguliuoja jums gyvenimo?

Reguliuoja. Reikalauja daug dėmesio. Pyksta, kai pamato, jog „Aušros” vaikai apsikabina mane, prisiglaudžia…

Simona – irgi meniškos sielos?

Ji muzikali, jaučia spalvų darną, šokio ritmą. Dabar ruošiasi debiutui – vaidins mano arabiškame spektaklyje.

O šalia jūsų yra artima vyriška siela?

Turiu nuostabų draugą, su kuriuo bendraujame dešimtį metų.

Nemažai.

Niekas vyro prie moters nelaiko stipriau nei jam suteikta visiška laisvė.

O svajonė būti aktore jau išblėso?

Ne. Ji gyva. Esu užsispyrusi ir žinau, kad vieną dieną aš pasirodysiu scenoje.

Kokį vaidmenį norėtumėte suvaidinti?

Neigiamą personažą.

Kodėl?

Todėl, kad neigiamą vaidinti sunkiau.

Ingrida Albrechtienė