Artūras Zuokas į tradicinę Lietuvos politinę sistemą įneša inovacinį politikos darymo suvokimą.
Tradiciniai politikai, kuriems Liberalų ir centro sąjungoje (LiCS) atstovauja ar atstovavo Eugenijus Gentvilas, Gintaras Steponavičius, Kęstutis Glaveckas, traukiasi spaudžiant naujai antisisteminei jėgai, o šios jėgos atsiradimas siunčia tam tikrą signalą visai Lietuvos politinei sistemai.
Partijų ir Seimo, t.y. pagrindinių demokratinės sistemos institucijų, populiarumas stabiliai laikosi visuomenės nuomonių apklausų lentelių pabaigoje. Kaip rodo apklausos, Lietuvos žmonės labiau pasitiki asmenybėmis. Ironiška, jog kai kurios asmenybės, pavyzdžiui, policijos generalinis komisaras, nėra jokie politikai, tačiau visuomenė su jais sieja politinius lūkesčius ir viltis. Tad Lietuvos politinėje sistemoje didžiausią reikšmę yra įgavusios ne partijos, ne partijų programos (atvirai kalbant, kas jas skaito?), o asmenybės ir jų raiškos būdai.
Pritaikius tinkamus inovacinius sprendimus politinės raiškos sferoje, pasitelkus viešųjų ryšių kompanijas, turint tikslą, tvirtą valią ir finansinių resursų, galima įkopti į politinį Lietuvos Olimpą.
Tai įrodo ir Viktoro Uspaskicho partijos sėkmė per paskutiniuosius Seimo rinkimus. Tiesa, darbo partijos lyderiui koją pakišo renesanso žmogaus kompleksas, nes norėjosi, mat, būti ne tik verslininku, politiku, mecenatu, bet ir mokslo žmogumi. O perspektyvos buvo neblogos… Kita vertus, nepaisant misterio Džozefo Napolitano konsultacijų, V. Uspaskichas tebėra tradicinės sistemos atstovas su gana aiškiai išreikštais interesais ir įprastinės politinės taktikos priemonėmis.
Tuo tarpu A. Zuokas puikiai jaučiasi postmodernistinėje erdvėje ir tuo aiškiai skiriasi nuo tradicinių sisteminių politikų. Jis vienintelis iš parlamentinės partijos vadovų gali leisti sau internetu nuolat bendrauti su auditorija ir pasirinktais internautais.
Verta pastebėti, jog užsakyti komentatoriai, ginantys Vilniaus mero žingsnius, teigiamu pavyzdžiu naudoja socialdemokratų partiją. „Ar socialdemokratai kritikuoja partijos lyderį Algirdą Brazauską net tada, kai jis klysta? – klausia jie. – Ne, jie laikosi vieningai, tad imkite pavyzdį iš jų.”
Anksčiau tokiu pavyzdžiu buvo laikoma V. Uspaskicho partija, bet dabar, patys suprantate, šis pavyzdys nebetinkamas.
Bandymas politinius skandalus paversti siurrealistiniais spektakliais yra sėkmingai taikoma politinės kultūros priemonė: provokuojančiu „Pink Floyd” įrašu buvo pradėtas LiCS valdybos posėdis Kaune; „Šįryt pabudau pakilios nuotaikos, visu garsu paleidau groti „Pink Floyd” albumą „Dark Side of The Moon”. Net pašokome su žmona”, – rašo A. Zuokas savo internetiniame puslapyje (sunku įsivaizduoti, kad panašią išraiškos laisvę galėtų sau leisti konservatorių ar socialdemokratų partijos lyderiai, na, nebent kalbėtų apie kokios nors kaimo kapelos koncerto įrašą); „Rubikon” vynas bei marškinėliai su Šv. Kristoforu, nešančiu vaiką, kuris savo ruožtu neša du mobiliuosius telefonus, ir užrašu „Abonentas” dovanojami oficialių Savivaldybės priėmimų metu; prezidentui Valdui Adamkui viešai išreiškus nepasitikėjimą Vilniaus meru, šis lyg niekur nieko pasirodo prezidento priėmime ir tuo sukelia nemenką sumaištį; tuo metu, kai partijos viršūnėlę drasko emocijos dėl frakcijos seniūno perrinkimo, partijos pirmininkas nemokomų atostogų metu skina vynuoges Italijoje…
Tradicinių politikų akimis, toks elgesys yra sunkai suprantamas, tačiau tradiciniu ir racionaliu keliu jo nė neverta aiškinti.
Antisisteminis prezidentas Rolandas Paksas buvo nušalintas po ilgos kovos ir Konstitucinio Tesimo išvadų. Tačiau R. Paksas bandė veikti moderniosios politinės kultūros erdvėje, tuo tarpu A. Zuokas žaidžia kitoje lygoje.
R. Paksas bandė suburti sau prijaučiantį populistinį nusivylusių žmonių (daugiausia skurdžiai gyvenančių pensininkų) judėjimą. A. Zuokas orientuojasi į ateitį – į interneto, masinių televizijų šou ir politinio negatyvizmo išugdytą jaunąją kartą, kuriai jo stilius, jo veikla – dangoraižiai, pliažas su palmėmis prie Neries, – palyginti su sunkiasvoriais, pilkais kostiumais vilkinčiais „seniais”, yra „cool”.
Savo išraiška A. Zuokas reprezentuoja antisisteminę politiką, tiesa, finansinių resursų semiasi iš sistemos struktūrų. Kai reikia, naudojamasi ir sistemos kalba bei teisinėmis priemonėmis.
Vilniaus merą palaikanti grupė LiCS Etikos komisijos posėdyje vien teisiniais argumentais ir cituodama tris Konstitucinio Teismo nutarimus bandė pagrįsti, jog Gintaras Steponavičius, Algis Kašėta, Eligijus Masiulis, Dalia Teišerskytė, Audrius Endzinas pažeidė partijos įstatus ir partinę etiką. Tuo remdamasi LiCS valdyba penkis parlamentarus pašalino iš partijos. Antisisteminis politinis postmodernizmas čia naudojasi išvedžiojimais, primenančiais žydų Talmudo žinovų argumentus.
Tiesa, jeigu jau kalbėti teisine kalba, tai į Etikos komisiją buvo kreiptasi ne dėl įstatų pažeidimo, o dėl Seimo frakcijos posėdžio teisėtumo. Kokioje dar partijoje etikos klausimams partijos viduje spręsti pasitelkiami Konstitucinio Teismo nutarimai?
A. Zuokas yra savotiškas Baltarusijos „batkos” ir dizainerio Džordžijo Armanio hibridas. Moderniai ir stilingai besirengiantis Vilniaus meras, į pilką politikų stilių atnešęs naujų spalvų, iš tiesų pasirodė esąs smulkus diktatorius. Lietuva maža, tad ir diktatoriai nedideli. Jis nemėgsta jokios prieštaraujančios nuomonės ir, svarbiausia, nepakenčia pagrįstos kritikos.
Jeigu partijos vadovas prisiima nuopelnus už tai, kas buvo pasiekta (sėkmingi LiCS rinkimai į Seimą, sutvarkytos partijos skolos, LiCS kandidato į prezidentus iškėlimas ir jo pergalė), jis turėtų prisiimti ir atsakomybę už tai, kas buvo prarasta.
Po 2002 metų savivaldybių rinkimų LiCS palaikė 16 proc. rinkėjų, šiandien šis skaičius kažin, ar pasiektų 5 proc. Būtų neteisinga už tokį partijos populiarumo kritimą kaltinti vien išorės priešų intrigas ir užmiršti karą su žiniasklaida, garsųjį pabėgimą į Lenkiją bei „abonento” skandalą.
Jeigu ši partija išliks, artėjant savivaldybių rinkimams lyderio problema gali tapti vietinių liberalcentristų, kurie Kaune, Klaipėdoje bei kitur norėtų ir toliau būti daugumoje, galvos skausmu.
Skamba anekdotiškai, bet praėjusiuose rinkimuose į Seimą kai kurie LiCS skyriai stengėsi nenaudoti plakatų su partijos pirmininko atvaizdu, kadangi rinkimų rezultatams tokia agitacija regionuose būtų tik pakenkusi. Tad spalvoti – geltonai mėlyni – plakatai keliavo tiesiai į šiukšliadėžes.
Nežinau, ar remiantis vitališku postmodernistinės antisisteminės jėgos, kurią reprezentuoja A. Zuokas, atsiradimu, galima prognozuoti tradicinės politinės sistemos Lietuvoje žlugimą. Galbūt tai tik lokalinis žlugimas – LiCS pabaigos pradžia. Bet jau dabar galime įžvelgti ciniškos antisisteminės politikos elementus, gimstančius tradicinės politikos terpėje.
Vygantas Vareikis