Šią savaitę stebėdamas per televiziją dažnai rodomą, laikraščių kasdien cituojamą ministrą pirmininką Algirdą Brazauską, nejučiomis prisiminiau prieš septynerius metus jo pasakytą kalbą šalies žmonėms.
Buvo tokia tuometinio prezidento pasakyta kalba 1998-ųjų rudenį, kurioje A. Brazauskas pareiškė nebekandidatuosiąs į Lietuvos vadovo pareigas antrajai kadencijai. Tąsyk A. Brazausko pasisakymą taip pat ištransliavo visos televizijos, jeigu neklystu, kitą dieną jo tekstą be kupiūrų išspausdino pagrindiniai Lietuvos dienraščiai. Maža to, aną pareiškimą sveikino beveik visi – nuo bendražygių iki oponentų.
Drįsčiau sakyti, kad anoji A. Brazausko kalba galėjo įeiti į Lietuvos istoriją ar bent jau politologijos vadovėlius. Ir ne tik dėl to, kad ženklino gana sėkmingai prezidento poste dirbusio politiko apsisprendimą. Kur kas svarbesnė ten buvo A. Brazausko išdėstyta jo apsisprendimo motyvacija.
Pagrindiniai motyvai, anuomet lėmę faktinį pasitraukimą iš aktyvios politikos, anot A. Brazausko, buvę noras neslėgti savo autoritetu politikos naujokų ir atverti jiems duris į valstybės valdymą bei privatus pageidavimas susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą. Šie akcentai buvo aukščiausios prabos – gal todėl ir pasiliko daugelio žmonių atmintyje, kitaip nei daugelis kitų politinių pareiškimų.
Istoriniu atžvilgiu pirmasis motyvas dabartinį Lietuvos premjerą galėjo iškelti tarp tų pokomunistinių lyderių, kuriems šiandien yra dėkingos daugelis Europos tautų už tai, kad jie padėjo savo šalių visuomenėms be kraujo iš komunistinės, totalitarinės praeities sėkmingai žengti pirmuosius žingsnius demokratinės santvarkos kūrimo keliu.
Antrasis A. Brazausko motyvas taip pat buvo neišmatuojamai stiprus žmogiškąja prasme, mat akimirksniu pradangino net bulvarinės spaudos žurnalistų norą kurpti nesibaigiančias istorijas apie vienatvėje paliktą teisėtą jo žmoną ir „Draugystės” viešbutyje plušančią jo meilužę.
Ilgą laiką po to buvo stebimasi, kad A. Brazauskas buvo iš tų ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų valstybės veikėjų, apie kuriuos buvo sakoma: „Prie jų joks purvas nelimpa”. Manau, viena iš svarbiausių tokio imuniteto purvui priežasčių kaip tik ir buvo toji kalba, pasakyta visuomenei prieš septynerius metus.
Šiandien nesiruošiu nagrinėti tikrų ar numanomų A. Brazausko sugrįžimo į politiką priežasčių, juolab nesižaviu kuriančiaisiais jo, kaip šalies gelbėtojo, įvaizdį 2000-ųjų Seimo rinkimuose. Tačiau manau, kad šiandien su aukštąja septynerių metų senumo praba mūsų šiandieninis premjeras, deja, turi maža ką bendro. Viena vertus, dėl to, kad šiandien į kairę ir į dešinę dažniausiai aroganciją demonstruojantis socialdemokratų lyderis ne tik nebeskatina demokratijos ir pilietinės visuomenės vystymosi, bet vis labiau tampa jo stabdžiu. Tuo tarpu prieš kelerius metus „privačiai” susitvarkytas ministro pirmininko asmeninis gyvenimas, atrodo, tampa vis didesne našta valstybei ir visai visuomenei.
Visų pirma dėl to, kad asmeninis premjero supratimas apie demokratiją ir viešųjų bei privačių interesų derinimą šioje šalyje didžiuliais pagreičiais artėja prie jo žmonos supratimo lygio. Premjero žmona vargu ar perskaitė tomis temomis bent vieną varganą brošiūrą. Jeigu ir dabar, būdama jau nebe „Draugystės” viešbučio bufetininkė ir aukšto kompartijos šulo simpatija, o nepriklausomos valstybės ministro pirmininko žmona, verslininkė ir net nepaskutinė valdančiosios socialdemokratų partijos veikėja, į žurnalistų klausimus apie jos verslą sugeba atsakyti, jog tai esąs „jos privatus reikalas”. Didelis klausimas, ar, jeigu į „Crowne Plaza” perkrikštyta „Draugystė” būtų tik jos asmeninis reikalas, joje taip dažnai vyktų kone visi valdančiosios socialdemokratų partijos baliukai, oficialūs įvairių valstybės institucijų organizuojami pobūviai ir renginiai? Pagaliau, ar Vilniaus meras Artūras Zuokas taip lengvai leistųsi į kalbas dėl šalia viešbučio esančio sklypo perleidimo kokiai nors Butrimienei, jeigu ji jau nebūtų tapusi Brazauskiene?
Pastaruoju metu pasiklausius ministro pirmininko kai kada gali atrodyti, jog visai nesenai kilę skandalai dėl jo dabar jau teisėtos žmonos verslo – tik opozicijoje esančių konservatorių sąmokslas, todėl visokias Seime sudarytas jo šeimos verslo tyrimo komisijas jis žada ignoruoti.
Ar A. Brazauskui, norinčiam, kad kiti jį laikytų vienu žymiausių valstybės veikėjų amžių sandūroje, reikia priminti, jog demokratinėje visuomenėje opozicija valdantiesiems turi būti bjauri, priekabi ir principinga. Nes kitaip taps tik valdančiųjų priekaba.
Ir vis dėlto didžiausių „šedevrų” šią savaitę bus prikrėtę vyriausieji šalies etikos sargai.
Maža to, kad išnagrinėti premjero viešųjų ir privačių interesų jie pasirodė neveiksnūs jau vien dėl to, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) pirmininkas buvo priverstas nusišalinti dėl priklausomybės tai pačiai, kaip ir premjeras, partijai (lyg Lietuvoje nebūtų sąžiningų ir gerbiamų nepartinių…). Suvis įdomiausia buvo tai, kad komisijos narys Stasys Vėlyvis palankaus A. Brazauskui VTEK sprendimo dėl jo šeimos verslo sulaukusiems žurnalistams rimtu veidu aiškino, kad „nei sutuoktinė, nei meilužė nėra giminė”.
Nusišnekėjo, ar iš tiesų patvirtino, kad tarnybinės etikos požiūriu politikui proteguoti „sutuoktinės ar meilužės” verslą yra priimtina demokratinės visuomenės norma?
Tačiau svarbiausia, kad A. Brazauskas po visų tų „auksinių” minčių etikos komisijos išvadas įvertino teigiamai. Todėl ir siūlyčiau visiems, iki šių dienų išsaugojusiems 1998-ųjų rudenį tuometinio prezidento pasakytos kalbos tekstą, jį išmesti į artimiausią šiukšlių dėžę ir visiems laikams pamiršti.
Rytas Staselis