Prieš savaitę Vilniuje įvyko du stebuklai. Pirmas – mūsų, t.y. senelių, šalyje jaunimas pagaliau išėjo į gatves streikuoti. Antras – studentų mitingą labiau pasmerkė opozicija nei pozicija.
Dėl pirmojo stebuklo tegalima pasakyti tik tiek: kad ir kokie būtų lozungai ir tikslai, tačiau streikuodamas jaunimas elgiasi teisingai. Tai yra vienintelis jiems likęs būdas atimti mūsų valstybę iš praeityje užklimpusių ir perspektyvos nematančių politikų. Tų, kurie „žinių ekonomiką” kuria proteguodami plastmasės granulių fabrikantus ir manydami, kad Lietuvos pranašumas bus ir yra pigi darbo jėga. Pigi ir buka. Tokia, kuri neprotestuoja.
Iš valdžios reakcijos buvo matyti, kad ji jaunimo iššūkį priėmė rimtai. Prieš studentus išrikiavo specialiąsias policijos pajėgas manydama, kad mūsiškiai yra tokie patys aršūs, kaip ir viso pasaulio maištaujantis akademinis jaunimas.
Tačiau opozicija elgėsi ir tebesielgia nelogiškai. Visokie labai gudrūs dėdės ir tetos, nepriklausantys valdančiajai pusei, paskelbė, kad mitingas yra… rektorių užsakyta akcija. Esą studentai yra per kvaili, kad patys suprastų, jog prastas aukštojo mokslo finansavimas tiesiogiai proporcingas mokymo kokybei. Ekonominiai reikalavimai jiems buvę primesti, o būdami protingi, studentai reikalautų… mažinti jų pačių skaičių.
Iš daugybės požymių (pagrindiniai – kas ir ką kalba) galima spėti, kad urzgimo ant studentų epicentras yra buvusio švietimo sistemos reformatoriaus – tokio Dariaus Kuolio flange. Ten aiškinama, kad studentai buvo suklaidinti, jais manipuliuojama, todėl jie nieko ir nesupranta. Nesupranta esminių dalykų: kad studijuojančio jaunimo Lietuvoje yra per daug, kad aukštosios mokyklos per daug autonomiškos ir ministrai negali skirti rektorių, todėl šioje srityje niekaip nevyksta reforma.
Reforma čia prilyginama aukštojo mokslo privatizacijai, studentų skaičiaus mažinimui ir vyresnių dėstytojų metimui iš universitetų. Taip bent jau apreiškė vienas iš „politologų”, dar pridurdamas, kad dabar į universitetus priimama visiškai tam negimusi publika. Ta, kuri visiškai nesidomi Lietuvos politiniu gyvenimu ir paties „politologo” raštais.
Rizikuodama būti atskalūnė, pasakysiu, kad visa ta kritika yra iš pavydo ir užslėptos konkurencijos. Pavydas graužia todėl, kad pakelti jaunimą politikams yra labai didelis dalykas. Tai – pirmas žingsnis atvedant juos prie balsadėžių. Tik štai – problemėlė. Studentus šįkart mobilizavo „ne tie”, t.y. ne konservatorių ir jų satelitinių propagandinių organizacijų tinklas, bet (kaip jie nusprendė ) rektoriai, kurie visais laikais nebuvo D. Kuolio ir jo (pripažinkime) labai nevykusios švietimo reformos šalininkai.
Kita priežastis užsipulti jaunimą, kuris prašė elementarių dalykų – žmogiškų sąlygų bendrabučiuose, normalių dėstytojų, įperkamų ir vertingų vadovėlių, – yra sena kova dėl aukštojo mokslo privatizavimo. Juk protestavo tik valstybės išlaikomų aukštųjų mokyklų studentai. Tie, kurie išgali už mokslus mokėti po kelis ar keliolika tūkstančių per metus, ant Seimo tvoros nesikabarojo ir policininkams į šalmo groteles nekvėpavo. Į gatves išėjo daugiausiai tie, kurie, jei ne valdiškas mokslas, apskritai neturėtų šanso jo siekti. Dauguma jų neįstojo nei į prestižines specialybes, nei į mokamas vietas, nes į Vilnių prasiveržė iš Lietuvos provincijos. Iš ten, kur moksleiviai mokosi nekonkurencingose mokyklose ir gimnazijose, jau seniai nesugebančiose parengti vaikų valstybiniams brandos egzaminams.
Tačiau protestuotojų kritikams vaikų socialinės atskirties problemos nerūpi. Tai, dėl ko jie kovoja, yra švietimo biudžetas, kurio dalį jie norėtų pasiimti sau – į privačias mokslo įstaigas, kurios, būkime teisingi, skirtos tik sėkmingų tėvų vaikams.
Rūta Grinevičiūtė