Žurnalistas Rytas Cicėnas kalbina Lietuvos liberalų ir centro sąjungos (LiCS) pirmininką Artūrą Zuoką apie svarbiausias partijos ir valstybės gyvenimo aktualijas.
Ar esate patenkintas tuo, kad Liberalų ir centro sąjungos valdyba iš partijos pašalino jūsų oponentais laikomus populiarius politikus?
Visų pirma šalino ne mano oponentus, šalino tuos, kurie nenorėjo pripažinti partijos daugumos suformuotų institucijų ir jų sprendimų. Jeigu manęs klausia, ar džiaugiuosi dėl to, kad Liberalų ir centro sąjungos valdyba daugumos sutarimu nusprendė iš partijos pašalinti keletą žinomų partijos ir Seimo narių, atsakau, kad tikrai – ne. Sprendimas yra skaudus ir man pačiam. Tačiau jeigu klausia, ar buvo įmanomi kiti sprendimai, turiu pripažinti, kad ne. Negalima tartis su žmonėmis, kurie net nenori kalbėtis, negalima apsimetinėti, jog yra vilties dirbti kartu, kai nėra nė menkiausio noro. Geriau sergančiam organizmui padėti skausminga operacija nei laukti, kol prasidės agonija.
Bet pašalintieji teigia, kad partija nutolo nuo liberalių vertybių ir tai yra pagrindinė nesutarimo priežastis.
Viešai vadinamieji mano oponentai daug kalba apie vertybinius skirtumus, tačiau nė karto neteko girdėti panašių teiginių svarstant klausimus partijos viduje. Norėčiau išgirsti bent tris vertybinius dalykus, kurie man svarbūs, o yra labai nepriimtini, pavyzdžiui, Eligijui Masiuliui. Iki šiol negirdėjau nė vieno. Mano oponentai daug kalba viešai apie vertybes, apie tai, kad šalinami nepritariantys man, apie liberalizmą, bet partijos viduje jie nekalba nei apie vieną, nei apie antrą, nei apie trečią. Ir nedrįsta partijos viduje teigti, kad būtent jie turi daugumos palaikymą, nes puikiai suvokia, kad buvusieji ir esami kolegos žino apie padėtį partijos viduje daugiau nei pašaliniai, ir žino, kad daugumos palaikymo partijoje jie neturi. Griežti sprendimai jiems pritaikyti ne todėl, kad jie Zuoko oponentai, o dėl to, kad nepaiso jokių partijos vidaus gyvenimo taisyklių. Ir tai neturi nieko bendro su liberalizmu, apie kurį jie tiek daug šneka. Taip, liberalizmas skatina skirtingų nuomonių įvairovę, bet reikalauja ir pagarbos kito nuomonei.
Kodėl buvo skubama steigti naują frakciją Seime, ar tai ir yra pirmas oficialus partijos skilimo patvirtinimas?
Frakcijos nariams buvo labai skaudu skirtis su kolegomis. Ar galėjo būti kitaip? Be abejo, galėjo, jei buvusios „partijos žvaigždės” būtų suvokusios, kas yra komandinis žaidimas, arba bent gerbusios tuos, kurie norėjo jį žaisti. Vieša paslaptis, kad pastaruoju metu Seimo LiCS frakcija primindavo garsų užsienio futbolo klubą, kuris supirkęs brangiausias, geriausias, populiariausias futbolo žvaigždes, deja, neretai pralaimėdavo žemesnės lygos komandoms, nes žvaigždėms labiau rūpėjo asmeniniai rezultatai, o ne bendra komandos sėkmė. LiCS frakcijos atveju po ilgų ir karčių diskusijų buvo padaryta išvada, kad geriau mažesnė, bet darnesnė komanda nei didelis, tačiau prieštaringų siekių draskomas beformis ir bevalis darinys.
Partijos vidaus problemos negirdimą padarė ir Liberalų ir centro sąjungos poziciją dėl svarbiausių valstybės klausimų. Kaip vertinate „Mažeikių naftos” akcijų pardavimo procesą?
Taip, gaila, kad į mūsų ne kartą išsakytą poziciją nebuvo įsiklausyta. Liberalų ir centro sąjunga nuolat kartojo, kad „Mažeikių naftos” akcijos gali būti parduodamos tik atvirame konkurse, kuriame būsimajam investuotojui būtų iškelti aiškūs reikalavimai ir nustatyti konkretūs patikimumo kriterijai. Mes taip pat pasisakome prieš valstybei priklausančių akcijų pardavimą, kadangi šiuo metu nėra jokios būtinybės skubiai gauti papildomų lėšų į biudžetą – statistika rodo, kad šalies ekonomika auga. Skubus akcijų pardavimas neatitinka ir ilgalaikės ekonominės logikos, nes tų akcijų vertė tik kils, o jas turėdama Vyriausybė turės svertų daryti įtaką vienos svarbiausių Lietuvos įmonių darbui.
Bet ūkio ministras teigia, kad tie kriterijai ir taip aiškūs.
Regis, visiems aišku, kad naujasis investuotojas privalėtų ne tik turėti lėšų įmonės akcijoms pirkti, bet ir atitikti nacionalinius strateginius valstybės interesus. Bet konkretūs ir suprantami kriterijai, kuriuos turėtų atitikti galimas „Mažeikių naftos” akcijų paketo pirkėjas, taip ir nebuvo suformuluoti ir viešai paskelbti. Kas tuomet lemia Vyriausybės sprendimą pradėti derybas su viena ar kita kompanija? Ekonominis išskaičiavimas, politinė logika ar interesų grupių spaudimas? Jei minėti kriterijai būtų žinomi visuomenei, nebūtų ir nuolatinio politikų bei visuomenės tarpusavio įtarinėjimo, kad būsimasis sandėris bus pelningas kažkam, bet ne valstybei.
Iki šiol kriterijai, pagal kuriuos pasirenkamas būsimasis investuotojas, tebėra neaiškūs, kaip nesuprantamas ir Vyriausybės noras išpirkti „Jukos” valdomas „Mažeikių naftos” akcijas.
Vyriausybė teigia, kad taip siekiama uždirbti papildomų lėšų į biudžetą.
Bet tapusi akcijų paketo šeimininke, Vyriausybė kaip tik taps tuo savininku, kuris negali užtikrinti naftos tiekimo. Tiesa, Vyriausybės derybininkai nuolat ramina sakydami, jog Vyriausybė kontrolinio „Mažeikių naftos” akcijų paketo savininke bus labai trumpai – ne ilgiau kaip vieną dvi paras. Jeigu tai tiesa, tuomet akivaizdu, kad tų akcijų pirkėjas yra žinomas jau dabar. Tad visas tas milijardų vertės pirkimo bei pardavimo sandėris yra dar mažiau suprantamas, kitaip tariant, apie jį daugiau nutylima nei pasakoma.
Regis, jau dabar aišku, kas bus „Mažeikių naftos” investuotojas, ir TNK-BP, pasak Vyriausybės, atitinka visus reikalavimus – pusiau rusiška, pusiau vakarietiška kompanija, turinti naftos.
Vien kirilicos ir lotyniškų raidžių derinio pavadinime neužtenka, kad tvirtai galėtume pasakyti, jog tai pagal Vakarų pasaulio taisykles veikianti kompanija. Konservatorių lyderis Andrius Kubilius irgi labai remia premjero derybų favorite neseniai įvardytą TNK-BP kompaniją, tačiau pagal įstatymus ji yra Rusijos bendrovė, veikianti pagal tos šalies įstatymus ir paklūstanti joje galiojančioms politinio žaidimo taisyklėms. Kompanijos biuruose iškabintos prezidento Vladimiro Putino nuotraukos tai tik patvirtina. Net nemėginama ieškoti alternatyvų, o, pasak ūkio ministro, ieškoma Rusijos kompanija, kuri galėtų sutarti su Kremliumi. Kažkaip nesinori tikėti, kad tai yra vienintelė išeitis, bet tokia mintis yra atkakliai peršama.
Tad ką reikėtų padaryti neatidėliotinai?
Visų pirma premjeras turėtų labai aiškiai pasakyti, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų dalis „Mažeikių naftoje” nebus mažinama, nes tai neatitinka Lietuvos strateginių interesų ir nepagrįsta ekonomine logika.
Dėkoju už pokalbį.