Mes mokomės būti įtarūs. Lietuvos politika, kurią kai kas mėgsta nepagarbiai lyginti su pelke, išties tokia klampi, kad rinkėjas ir mokesčių mokėtojas priverstas nuolat budėti kovinėje parengtyje.
Kai valstybės ar rajono masto politikas, galbūt turintis pačių tauriausių ir pilietiškiausių ketinimų, staiga ima rūpintis kokiu nors objektu, užuot ploję ir dairęsi gėlių, jau įpratome klausti: „Kas už to slypi? Kam tai naudinga? Kas galėtų paneigti?..”
Ko gero, tai kiek paranojiška pozicija. Be abejo, negražu įtarinėti savanaudiškais tikslais žmogų, galbūt nutarusį nuveikti kažką kilnaus, gero, gražaus visų mūsų labui. Juk žinome atsakymą į klausimą, kodėl, pavyzdžiui, Antanas Bosas iškėlė savo kandidatūrą Seimo rinkimuose. Žinoma, kad vienintelis interesas buvo Lietuva – kaip beglobis savo verslą į politiką iškeitusio verslininko kūdikis.
Lietuvos gerovė rūpėjo ir politikui Algirdui Juozapui Katkui, kitados gulusiam kryžium, jog būtina Kauno pašonėje statyti šovinių gamyklą. Būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, jis karštai įtikinėjo Seimo daugumą ir opoziciją, Vyriausybę ir žiniasklaidoje triukšmaujančius oponentus, kad Lietuva be savo šovinių gamyklos – Lietuva be ateities.
Oponentai įrodinėjo, jog šovinius Lietuvai žymiai pigiau būtų pirkti svetur, užuot vežusis įrangą iš Prancūzijos, stačius fabriką ir užsikorus rūpestį jo darbuotojų atlyginimais, apsauga, rinkos paieškomis. Tačiau A.J.Katkus savo idėją apgynė. Šovinių gamyklai, nepaisant pakaunės gyventojų protestų, buvo skirta dešimtys milijonų. Išdygo fabrikas. A.J.Katkus gavo Prancūzijos, kuri mielai pardavė Lietuvos gamyklai įrangą, apdovanojimą.
Po šios pergalės A.J.Katkus stebėtinai tyliai dingo iš politikos. Kas galėtų paneigti, kad besirūpindamas Lietuva jis solidžiai apsirūpino ir pats?
Netrukus paaiškėjo, jog oponentai vis dėlto buvo teisūs: Lietuvoje gaminami šoviniai per brangūs ir nekokybiški, kad jų kas nors pageidautų. Prie valstybės dotuojamos šovinių gamyklos priartėjo bankroto kilpa.
Kaunas dar nepamiršo, kaip miesto vadovai forsavo sumanymą iš privačios bendrovės, siejamos su neblogu mero bičiuliu – verslininku ir Tarybos nariu Arvydu Žilevičium, nuomotis patalpas miesto archyvui. Nuomos terminas – 25 metai. Nuompinigių suma – 70 milijonų litų. Juos sumokėjus, archyvo pastatas būtų sugrįžęs į savininkų rankas.
Jei ne triukšmą pakėlusi žiniasklaida, ši avantiūra greičiausiai būtų įgyvendinta. Iki paskutinės minutės Savivaldybės viršūnių kabinetuose buvo įrodinėjama, kad idėja už 70 milijonų nuomotis patalpas archyvui tokia naudinga miestui, jog prieštaraujančiuosius galima apkaltinti vos ne sąmoningu kenkimu. Tačiau pakenkta greičiausiai buvo tik tiems, kurie būtų gerokai pasišildę rankas prie tų įspūdingų 70 milijonų.
Gal todėl, kad panašių pavyzdžių pas mus nors vežimu vežk, nekyla rankos plojimams ir tada, kai Kauno apskrities viršininko pavaduotojas Konstantinas Pesenka ima rūpintis sporto mokyklos „Marva” gelbėjimu nuo privatizavimo.
Nesvarbu, kad objektas yra ne apskrities, o Kauno savivaldybės. Nesvarbu, jog Kauno apskrities viršininkas Zigmantas Kazakevičius prisipažino nieko nežinąs apie savo pavaduotojo iniciatyvą. K.Pesenka, veikiantis apskrities vardu, tebedega ryžtu žūtbūt išsaugoti neprivatizuotą „Marvos” žirgyną, kurį lanko vos 14 moksleivių, o išlaiko visi kauniečiai.
„Marvos” išlikimu itin rūpinasi ir ponios Anužienės vadovaujamas profesinio rengimo centras, kuris, pasirodo, rengia ir žirgininkystės specialistus. Šiemet tokių abiturientų centras turi net 150. Kalbama, kad už šios retos profesijos specialistų rengimą centras gauna neblogą finansinę injekciją. Privatizavus „Marvos” žirgyną, turbūt atsirastų keblumų rengti žirgininkus ir, suprantama, gauti piniginę paramą.
Įtarus lietuviškas klausimas: ar K.Pesenkos žygiai, kad sporto mokykla „Marva” nebūtų įtraukta į privatizavimo sąrašus, yra tik būsimosios rinkimų kampanijos uvertiūra, ar galima spėlioti drąsiau?
Jūratė Kuzmickaitė