Nuo pat pirmųjų dienų, kai Smiltynės šalikelėj, netoli senosios perkėlos, atsirado šlifuotas granito luitas, smiltyniškiai iš nuostabos gūžčioja pečiais.
Neskoningas rausvo granito luistas su keliomis nieko nesakančiomis bėgikų pavardėmis darko vientisą aplinkos peizažą. Greta šio statinio išdygo ir žymeklis – pseudoobelisko aiškinimas. Pinigingi savininkai, pajutę vietinių gyventojų ir svečių abejingumą svetimkūniui, bene tris kartus keitė statinio vietą, bet tik kad ant akių, kad tik keisčiau bruko šią kompoziciją. Minėtas monolitas ir greta esantys skydai vizualiai neišraiškingi, medžiagine struktūra (šlifuotas granitas), spalva ir forma svetimi vietos architektūrai, jie ne papildo, o vizualiai „užteršia” aplinką.
Iš greta esančio užrašo aiškėja, kad monolitas priklauso Klaipėdos miesto savivaldybės sporto padaliniui ir jo pagrindinė idėja būtų skatinti ir puoselėti olimpinę dvasią. Idėja graži ir jos auklėjamasis pradas sveikintinas. Deja, jos forma ir galutinis rezultatas labai prasilenkia su Pjero de Kuberteno skelbtais olimpinio judėjimo idealais. Matyt, iniciatyviems žmonėms pritrūko originalesnių būdų sportiniams iššūkiams sukelti ir bėgikams pritraukti. Ir kam po kelerių metų bus įdomūs Marčiutės ar Petriuko kadais pasiekti vietinės reikšmės rekordai, ar tikrai juos žūtbūt reikia iškalti akmenyje? Manyčiau, kad renginio organizatoriai už sportinę reklamą gaunamas lėšas galėtų nukreipti originalių idėjų paieškai. Būtų galima pastatyti abstraktų olimpinę dvasią įprasminantį akcentą. Tuomet statinys būtų ne vien sportininkų bendruomenės simbolis, bet ir meninis įvykis, darniai įsiliejantis į aplinką.
Ateityje šiam akmeniui reikėtų tinkamai parinkti vietą ir juo neužgriozdinti keliuko, kaip padaryta paskutinį kartą. Žinant vasaros metu čia susidarančius žmonių srautus, vieta pasirinkta ne itin vykusiai.
Viliuosi, kad šis mažas neapdairumas bus ištaisytas ir monolitui bei jį aiškinančiam skydui bus rasta kita, labiau jo turinį bei formą atitinkanti erdvė prie sportinio komplekso.
Egidijus Bacevičius