Bedarbiui šimtas litų – ne pinigai

Praėjusią savaitę iš Panevėžio rajono seniūnijos išimties tvarka gavęs vienkartinę 125 litų pašalpą, Pūkelių kaime gyvenantis 32 metų Richardas Šulga pratrūko pykčiu.

„Tokia pašalpa yra tikras pasityčiojimas. Man net cigaretėms neužteks”, – pareiškė R.Šulga „Panevėžio rytui”.

Žmogus įsitikinęs, kad valdžia privalėjo jį paremti bent dvidešimt kartų didesne pinigų suma.

Tikėjosi gauti tūkstančius

Prieš kelerius metus iš Latvijos pas savo motiną Anastaziją Šulgą atsikraustęs vyras neturi darbo, jo neieško, nėra deklaravęs gyvenamosios vietos, bet seniūnijos darbuotojai pasigailėjo skurstančio žmogaus ir skyrė jam pašalpą.

R.Šulga jau ne pirmi metai atakuoja Panevėžio rajono seniūniją ir savivaldybę su prašymais skirti materialinę paramą, kuri, jo nuomone, turėtų būti maždaug keli tūkstančiai litų.

Šulgos įsitikinę, kad jų šeimos situacija išskirtinė – jų nelaimė daug didesnė už kitų žmonių. „Mes tarsi padegėliai, kuriems nebeliko nieko”, – teigia jie.

Sūnui nepasisekė verslas

63 metų A.Šulga gimė ir užaugo Lietuvoje. Sulaukusi 25-erių, ji ištekėjo už latvio ir išvažiavo gyventi į Ventspilį, ten praleido 30 metų, susilaukė vienturčio sūnaus Richardo.

Anksti našle tapusi moteris vaiką užaugino viena. Pensinio amžiaus sulaukusi A.Šulga tikėjosi pasenti antrąja tėvyne jai tapusioje Latvijoje, tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad prieš septynerius metus jai teko grįžti Lietuvon kaip stovi, tik su „terba rankoje”.

Apie tai, kas nutiko, moteris kalba puse lūpų. Ji prasitarė, kad sūnui nepasisekė sumanytas verslas ir jie prarado visą savo turtą bei dviejų kambarių butą.

A.Šulga atsikraustė gyventi pas savo seserį į Pasvalio rajoną, o sūnus pasiliko Latvijoje ir kūrė naujus verslo planus.

Lietuvoje moteris kurį laiką slaugė insultą patyrusią ir ant patalo gulinčią savo seserį, tačiau netrukus ir pati pasiligojo.

Tuo metu, kai A.Šulga gulėjo ligoninėje, sesers sūnus pasiėmė motiną pas save, o namą pardavė. Tad moteriai iš ligoninės nebebuvo kur grįžti.

Ligoninėje ji apie savo bėdą papasakojo nepažįstamiems žmonėms ir šie jai pasisiūlė suteikti pastogę vienkiemyje Panevėžio rajone, Pūkelių kaime. A.Šulga už tai įsipareigojo prižiūrėti sodyboje gyvenantį jų giminaitį vienišą senuką.

Netrukus paskui motiną į Pūkelių kaimą atsekė ir Ri-chardas, savo gimtinėje ne tik nepraturtėjęs, bet ir visiškai nusigyvenęs.

Už elgetišką atlyginimą nedirbs

Jau keleri metai A.Šulga išlaiko savo sūnų iš 300 litų pensijos. Jaunas vyras darbo neieško ir net nesiregistruoja darbo biržoje. Richardas tikina, kad tai beprasmiška – gerai mokamo darbo jam niekas nepasiūlys, o už kelis šimtus litų visą mėnesį jis nedirbs.

„Vien važinėjimas į Panevėžį iš tokio užkampio, kokiame gyvenu, man daug pinigų kainuotų. Kita vertus, reikia turėti savigarbos dirbti už elgetišką atlyginimą”, – postringavo vyras.

R.Šulga neturi jokios specialybės. Latvijoje jis baigė rusakalbių vidurinę mokyklą, nors rusiško kraujo neturi.

„Ventspilyje gyveno daug rusų, visose įstaigose buvo kalbama rusiškai. Tad man buvo visiškai natūralu Richardą leisti į rusakalbių mokyklą”, – paaiškino ir savo gimtosios kalbos sūnų išmokiusi A.Šulga.

Motina nepyksta ant sūnaus, kad šis sėdi jai ant sprando. Ji pritaria kažkada save verslininku laikiusiam Richardui, jog jam būtų žema dirbti už nedidelį atlyginimą.

Tačiau pasakodama apie skurdų jųdviejų su sūnumi gyvenimą moteris negali sulaikyti ašarų.

Meras pasibaisėjo

Richardas jau seniai svajoja išvažiuoti dirbti į užsienį, tačiau kelionei neturi pinigų. Paskolos iš banko bedarbis, žinoma, negali gauti.

Vyras parašė ne vieną ilgą laišką Panevėžio rajono seniūnijai ir rajono savivaldybės vadovams su prašymais padėti jam išsikapanoti iš skurdo.

Pūkelių kaimo gyventojas prašė jam skirti vienkartinę maždaug 5 tūkstančių litų dydžio pašalpą. Jeigu valdžia tiek neišgalėtų, jį tenkintų ir 3-4 tūkstančiai, tačiau ne mažiau.

Dėl sūnaus pasiryžusi galvą paguldyti A.Šulga buvo pasiekusi net buvusio Panevėžio rajono mero, dabartinio Seimo nario Alfredo Pekeliūno kabinetą. Tiesa, iš jo išėjo verkdama.

„Kai išdėsčiau savo prašymą, A.Pekeliūnas mane nužvelgė tokiu pasibaisėjusiu ir paniekinamu žvilgsniu, tarsi būčiau kokia kirmėlė, ir pro dantis iškošė, kad eičiau į Socialinės paramos skyrių”, – prisiminė vizitą pas politiką moteris.

Apsilankyti pas dabartinį rajono merą Povilą Žagunį jai dar neteko.

Baiminasi likti be namų

Rajono socialiniai darbuotojai motinai ir sūnui liepė deklaruoti gyvenamąją vietą, nes kitaip jie negali skirti pašalpų.

A.Šulga pasirūpino, kad rajono savivaldybė ją įtrauktų į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, tačiau sūnaus jai kol kas nepavyko įkalbėti nuvažiuoti į Panevėžį susitvarkyti reikalų.

„Dėl 125 litų man neapsimoka kojos iš namų kelti”, – spyriojasi vyras.

A.Šulga nerimauja, jog vieną dieną ji su sūnumi gali atsidurti tiesiog gatvėje. Moteris sakė trokštanti tik vieno – kad Richardas atsistotų ant kojų, o ji iš pensijos jau kaip nors pragyvensianti.

Galėtų nusipirkti seną dviratį

Rajono seniūnijos darbuotojai „Panevėžio rytui” prisipažino, kad R.Šulgos prašymas skirti vienkartinę kelių tūkstančių litų pašalpą jiems yra mažų mažiausiai keistas: „Net sunkių ligų ištiktiems žmonėms mes tegalime skirti 100 ar 200 litų”.

Jie teigė, kad motina ir sūnus nesuvokia realių seniūnijos ir savivaldybės galimybių.

Pasak seniūnijos socialinės darbuotojos Danutės Balčikonienės, 1 MGL (125 litų) dydžio pašalpa – tai viskas, kuo šiuo atveju R.Šulgai gali padėti seniūnija. Jos galva, jaunas vyras už tuos pinigus galėtų nusipirkti nenaują dviratį, kad turėtų kuo važinėti į darbą.

Socialiniai darbuotojai teigia, jog kaimuose pilna bedarbių vyrų, kurie nenori dirbti už kelių šimtų litų per mėnesį atlyginimą.

Jie mieliau sėdi savo šeimai ir pensininkams tėvams ant sprando arba geriausiu atveju dirba atsitiktinius padienius darbus.

Žmonės prašo nerealių dalykų

Beje, R.Šulga yra ne vienintelis, prašantis išskirtinai didelės paramos.

Neseniai seniūnija gavo vienos Paįstrio gyventojos, 6 suaugusių vaikų motinos, prašymą skubos tvarka jos nuosavame name sudėti 8 plastikinius langus, įvesti centrinį šildymą ir atvežti priekabą sausų malkų.

Pensininkės prašymą į seniūniją atnešė jos dukra. Moteris nesutiko su socialinių darbuotojų nuomone, kad jos I grupės invalidė motina nori per daug.

Dar viena Panevėžio rajono gyventoja seniūnijos prašė padėti jos dukrai iškelti vestuves.

Inga Smalskienė

„Panevėžio rytas”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Bedarbiui šimtas litų – ne pinigai"

  1. jumoristas

    jumoristas. Pirma reiktu valstybei duoti, kad valstybe tau duotu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.