Dvylika žingsnių blaivybės link

Žmonės, pamėgę svaigalus, neretai atsiduria ant bedugnės krašto: sugriūva asmeninis gyvenimas, prarandamas darbas, asmenybė visiškai degraduoja. Pripažinti, kad yra ligoniai, deja, ne visi nori. Tačiau neabejojama, jog alkoholizmas – tai liga, kuriai gydyti reikia ne tiek medikų, kiek pačių pacientų didelių pastangų.

Labiausiai kenčia artimieji

„Esu alkoholikas”. Taip prisistatydami save įvardija tie vyrai ir moterys, kurie lanko anoniminių alkoholikų (AA) grupes. Bendraudamas su tokio paties likimo draugais ne vienas išsivadavo iš ilgai kankinusio košmaro ir jau daug metų gyvena blaiviai. Keturiasdešimtmetis Giedrius negeria jau septyneri metai. „Niekada nemaniau, kad taip žemai nusirisiu, nes alkoholikais laikiau tik tuos, kurie rausiasi prie konteinerio, šlitinėja tarpuvartėse ar girti gatvėje prašo centų. Toks nebuvau – vilkėjau gražiais rūbais, dirbau, visada turėjau pinigų, – pasakoja vyriškis. – Tačiau neįvertinau, jog smarkiai rituosi į pakalnę. Alkoholio pirmąsyk paragavau būdamas paauglys, vėliau jo poreikis vis didėjo. Buvau kompanijos siela, be svaigalų nemokėjome linksmintis, bendrauti su moterimis. Pamažu priėjau tokią ribą, kad su draugais be perstojo gerdavome po 3-4 dienas. Užsikodavau, bet ištvėriau tik metus. Paskui vėl viskas prasidėjo iš pradžių”.

Vyriškis pasakoja, jog iširo šeima, žlugo turėtas verslas. Po gydymosi Narkologijos ligoninėje atrodė, kad pavyks atsitiesti. Tačiau ir vėl pritrūko valios.

„Tik atėjęs į anoniminių alkoholikų grupę pajutau žemę po kojomis. Supratau, jog esu menkas žmogysta. Bet pamačiau, kad kenčiu ne aš vienas. Pavyko nugalėti save, vėl pajusti gyvenimo džiaugsmą, – pasakoja Giedrius. – Susitaikiau su žmona, gimė antras sūnus. Vadovauju firmai, kurioje per pobūvius niekas nebekilnoja taurių su alkoholiu. Išmokome linksmintis be jo”.

Kitas AA grupės lankytojas Audrius paskutinįkart alkoholio ragavo prieš 9 mėnesius. „Dar tik mano sveikimo pradžia. Po truputį jaučiuosi geriau, manau, pavyks visai išsivaduoti iš košmaro”, – pasakoja daug metų alkoholiu piktnaudžiavęs Audrius. Jis pripažįsta, jog vis labiau grimzdamas į alkoholį prarado darbą, draugus, mėgstamą užsiėmimą. Dažni jo palydovai geriant buvo baimė ir apatija, nebepadėjo ir psichiatro konsultacijos. Vyriškis pripažįsta, kad labiausiai dėl jo nuopuolio kentėjo šeima – žmona ir 3 vaikai. Audrius niekada neužmirš, kai prieš Kalėdas padovanojęs sūnui žaislą iš jo išgirdo: „Tėveli, man nereikia jokios dovanos. Labiausiai noriu, kad tu būtum blaivas”.

Prieš alkoholį – bejėgiai

Praėjusių metų duomenimis, Lietuvoje veikia 114 AA grupių. Ši draugija vienija vyrus ir moteris, kurie dalijasi vienas su kitu savo patirtimi, norėdami padėti sau ir kitiems siekti blaivybės. „Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras mesti gerti, – sako AA draugijos Kauno regiono vadovas Armandas. – Stengiamės dar kenčiantiems alkoholikams perduoti savo asmeninį patyrimą. Norime, kad mūsų patirtis laisvai ir nemokamai būtų prieinama visiems, ieškantiems pagalbos”.

Anoniminiai alkoholikai pabendrauti renkasi kelis kartus per savaitę, kartais ir dažniau. Dalydamiesi savo bėdomis, dvasiškai palaikydami vienas kitą jie stengiasi vadovautis populiarios Minesotos programos „12 žingsnių” nuostatomis. „Tai dvasinio augimo programa. Pirmiausia būtina norėti keisti ne tik savo elgesį, bet ir požiūrį. Nes tik tada, kai tiki savo sėkme, įvyksta pokyčiai”, – įsitikinęs Armandas. Jo teigimu, nevilties, izoliacijos, vienatvės jausmai malšta, kai bendraujama su kenčiančiaisiais dėl tos pačios priežasties. Šių dvasinių principų (12 žingsnių) laikymasis kasdieniame gyvenime padeda atsikratyti potraukio gerti, grįžti ne tik į blaivų, bet ir laimingą, produktyvų gyvenimą.

Alkoholiko Andriaus nuomone, labai svarbu žengti patį pirmąjį žingsnį – pripažinti sau, kad esi bejėgis prieš alkoholį. Visi kiti žingsniai – tikėjimas, jog privalai pats sau padėti. Vyriškis teigia kėlęsis ir vėl klupdavęs ne vieną kartą. Labiausiai jis kentėjo nuo intensyvaus emocinio skausmo. Psichologai, beje, pripažįsta, kad šis skausmas lygus fizinei negaliai, o kartais net gali būti didesnis.

Moterys pažeidžiamos labiau

Pasak Kauno apskrities priklausomybės ligų centro (PLC) direktoriaus gydytojo Tautvydo Zikaro, įveikti priklausomybę nuo alkoholio labai sunku. Daugelis jaučia socialinę atskirtį, priklausomybė paveikia ne tik juos pačius, bet ir šeimą, draugus. Gydytojo teigimu, Tarptautinėje ligų kvalifikacijoje (TLK – 10), kur pateikiamas psichoaktyviųjų medžiagų, nuo kurių apsvaigstama ir kurios gali sukelti psichologinę ir fizinę priklausomybę, sąrašas, pirmuoju numeriu įrašytas alkoholis.

„Alkoholizmas – chroniška, pasikartojanti liga. Neretai ją lydi ir komplikacijos – baltoji karštinė, depresija, baimė. Žinoma, ilgalaikėje remisijoje galima būti visą gyvenimą, tačiau toks žmogus turi žinoti, kad jam nebegalima išgerti nė lašo alkoholio, – sako gydytojas. – Nors ir minimaliai paragavus vyno ar alaus, jo blaivybė tą pačią sekundę baigsis. Atkrytis – pats didžiausias pavojus siekiant išsivaduoti nuo priklausomybės”. Smegenyse esantys receptoriai, pasak gydytojo, nuo alkoholio stipriai sudirginami ir lieka jam labai jautrūs. Ši priklausomybė paliečia ne visus vienodai: iš 10-ies stipriai geriančiųjų suserga 1. Moterims pasiekti remisiją sunkiau nei vyrams – jos yra labiau pažeidžiamos.

Lietuvoje oficialiai registruota 70 tūkst. alkoholikų. Prievarta jie seniai nebegydomi, to norėti privalo pats asmuo. „Jis turi pats suvokti, jog yra ligonis, turėti motyvaciją gydytis. Antrasis etapas – detoksikacija, toliau seka reabilitacijos periodas. Ypač svarbi ilgalaikė reabilitacija ir tokio asmens integracija į visuomenę. Tačiau tokios reabilitacijos centrų Lietuvoje dar trūksta. Valstybiniai – tik du. Labai norime šį padalinį turėti ir savame centre”, – sako T.Zikaras. Narkotikų departamentas prie Vyriausybės, pasak gydytojo, daugiausia rūpinasi narkotikų prevencija, o kitos priklausomybės ligos iš jo akiračio išslysta.

Paaugliams – tik ambulatorinė pagalba

Gydant alkoholikus labai svarbus komandinis darbas. Detoksikavus (išblaivinus) tokį ligonį PLC (tai daroma ir socialiai neapdraustiems asmenims), su juo vėliau dirba psichiatras, socialinis darbuotojas. Žinoma, jei pats asmuo to pageidauja ir gali už 28 dienų psichologinę socialinę reabilitaciją susimokėti 280 litų. Programa ta pati kaip ir pas anoniminius alkoholikus – „12-ka žingsnių”. Iš socialinės reabilitacijos skyriaus pasigydę mėnesį ne visi išeina blaivūs. Pasitaiko, jog ne vienas sugrįžta dar kartą. Dažniausiai medikai savo pacientus vėliau nukreipia į AA grupes, kurios daugeliui būna vienintelis išsigelbėjimas.

Kauno apskrities PLC įskaitoje – 12 tūkst. 627 pacientai, iš jų maždaug 20 proc. – moterys. Kol kas neturima tokių centrų paaugliams, nors girtaujančių nepilnamečių kasmet daugėja. Tėvai, atvedę savo paauglius į PLC, sulaukia tik ambulatorinės pagalbos, o specializuoto skyriaus jiems nėra. PLC direktorius sakė, jog tokį 5 vietų skyrių šioje įstaigoje planuojama įsteigti.

Lietuvoje alkoholikai gydomi penkiuose priklausomybės ligų centruose – stacionaruose ir ambulatorijose. Stacionaruose vietų skaičius ribotas – pavyzdžiui, Kaune dviejuose skyriuose yra tik po 12 vietų. Priklausomybės ligų kamuojamiems asmenims gali pagelbėti ir psichikos sveikatos centrai, kurių Kaune yra 5. „Į mus dažniausiai kreipiasi alkoholikų artimieji. Juos konsultuojame, patariame, kur ieškoti pagalbos, – sako Kalniečių poliklinikos Psichikos sveikatos centro vadovė Rasa Tamašauskienė. – Tačiau patys alkoholikai neskuba pas mus ateiti. Ne visi supranta, jog jiems reikia gydytis”. Pasak gydytojos psichiatrės, teikti tokiems ligoniams socialinę pagalbą irgi nėra galimybių: centras aptarnauja apie 6 tūkst. ligonių, o socialinės darbuotojos dirba tik 2.

Aldona Kibirkštienė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Medicina su žyma , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.