Šeštasis Klaipėdos autobusų parko direktorius Benediktas Petrauskas savo karjerą šioje įmonėje pradėjo ne iš karto sėsdamas į minkštą vadovo krėslą.
Prieš tai jam teko ragauti ir šaltkalvio, ir inžinieriaus technologo, ir garažo viršininko duonos.
Klaipėdos autobusų parkas (KlAP) – pirmoji B. Petrausko darbo vieta. Po kelių sėkmingų vadovavimo parkui metų pakviestas dirbti į Klaipėdos miesto savivaldybę, B. Petrauskas buvo miesto vicemeru ir meru. Dabar jis – miesto Tarybos narys, Klaipėdos keleivių ir krovinių terminalo generalinis direktorius.
Vairuotojai budėjo pernakt
Pasak B. Petrausko, kartu su KlAP jam teko išgyventi ypatingą laikotarpį. 1986 metais jam atėjus dirbti tarp įmonių dar buvo aktyvus socialistinis lenktyniavimas, susigiminiavusių miestų draugystė, kelionės į Liepoją ir Debreceną, centralizuotas autobusų ir detalių skirstymas iš Maskvos per Vilnių, talonai skalbimo mašinoms ir kailiniams. Tačiau kartu jau prasidėjo ir pertvarkos peripetijos, nuvilnijo pirmoji Sąjūdžio banga, į atmintį įstrigo žymioji blokada, kai neapsakomai stigo benzino, tačiau autobusai vis tiek išvažiuodavo į miesto gatves.
B. Petrauskas kaip ypatingą patirtį ir savotišką egzotiką prisimena KlAP garažo viršininko pareigas. Reikėdavo taip suorganizuoti darbą, kad autobusai per naktį nesušaltų. Prieš 25 metus autobusai būdavo laikomi užvesti.
Garažas net turėjo ypatingą personalą – vairuotojus-varinėtojus. Jų pareiga būdavo saugoti, kad naktį autobusai neužgestų. Antraip ryte jie neišvažiuotų į miestą ir garažo tarnybai grėstų papeikimas. Kita dalis autobusų buvo šildoma tuomet ypač moderniu būdu – gamtinėmis dujomis. Garaže degdavo specialūs aparatai, kuriais būdavo šildomos autobusų aušinimo sistemos. Pasitaikydavo, kad sukilus Klaipėdos vėjams, dujos užgesdavo, ir jeigu vairuotojas-varinėtojas to nepamatydavo, autobusai užšaldavo ir negalėdavo pajudėti iš garažo.
Vairuotojais-varinėtojais dirbdavo ypač patyrę savo srities žinovai, puikiai išmanantys anuometinių autobusų technines subtilybes.
Ant autobuso – politinė reklama
Nemažai įdomios patirties B. Petrauskui davė ir eksploatacijos skyriaus viršininko darbas, kuris buvo susijęs su eismo reguliavimu mieste, priemiestyje ir užmiestyje.
Eksploatacijos skyrius privalėjo išnagrinėti ir iš gyventojų gaunamus skundus. Tais laikas skundų rašymas buvo labai populiarus. B. Petrauskas su šypsena prisimena, kad KlAP turėdavo net etatinių „korespondentų”, kurie skųsdavo bendrovę redakcijoms, liaudies kontrolei, ministerijai, partijai.
B. Petrauskas neneigia, kad pasitaikydavo, jog vairuotojai iš tiesų nusižengdavo, tačiau nemažai buvo ir iš piršto laužtų skundų. Pats populiariausias – nedorėlis vairuotojas skubančiai moteriškei prieš pat nosį uždarė duris, nors ją esą matė. Nei moteriškė, nei vairuotojas liudytojų neturėdavo, tačiau kaltus surasti ir atsiskaityti prieš įvairias instancijas, buvo būtina. Todėl gana dažnai įspėjimą ar net papeikimą įrašydavo vairuotojui. Neretai jis nukentėdavo ir antrą kartą, kai dėl papeikimo negaudavo profsąjungos skirstomų talonų ypač paklausioms prekėms.
Nors mieste važinėjo per 100 autobusų, kad žmonės galėtų normaliai nuvažiuoti į darbą, jų reikėjo turėti trimis dešimtimis daugiau. Pasak B. Petrausko, dėl didžiulio žmonių srauto rytais įmonėms buvo pasiūlyta netgi darbą pradėti skirtingu laiku, kad KlAP galėtų normaliai aptarnauti gyventojus.
B. Petrausko vadovavimo KlAP metais jame buvo beveik 200 taksi automobilių, o taksi vairuotojų – net 300. Nors taksisto darbas buvo mažiausiai apmokamas, tačiau laikomas prestižiniu. Norint įsidarbinti taksi vairuotoju, tekdavo net eilėse stovėti. O lengviausiai į taksistų gretas praslysdavo turintys „blatą” – aukštų partijos pareigūnų protekciją.
B. Petrauskui dirbant KlAP direktoriumi, Klaipėdoje atsirado pirmieji Lietuvoje maršrutiniai taksi, išnyko senų markių autobusai ir atėjo geltonųjų ikarusų era.
Prasidėjus Atgimimui, KlAP skyrė transportą vykstantiems į Baltijos kelią, legendinį Sąjūdžio suvažiavimą.
„Man vadovaujant pirmą kartą į miestą išvažiavo autobusai, ant kurių buvo politinė reklama, kviečianti balsuoti už Vytautą Čepą ir Zitą Šličytę”, – prisimena B. Petrauskas.
Agnė Lukauskaitė