Tęsinys. Pradžia – Nr. 241 Sukritikavę klaipėdiečių ne vienerius metus puoselėtą ir į miestiečių sąmonę jau spėjusią įaugti idėją Tiltų gatvę atiduoti pėstiesiems ir dviratininkams, britų ekspertai pasiūlė kitą šios problemos sprendimo būdą.
Jų nuomone, kadangi nuo seno pagrindinė Klaipėdos, kaip uostamiesčio, ašis yra Danės upė, būtent jos krantinės, o ne Tiltų gatvė, turėtų tapti svarbiausia klaipėdiečių ir miesto svečių pasivaikščiojimų bei pramogų vieta.
Arčiau vandens
Bendraudami su vietos valdininkais užsienio ekspertai ypač akcentavo tai, kad, jų nuomone, pati gražiausia ir įspūdingiausia mūsų senamiesčio vieta – Danės žiotys, Kuršių marių pakrantė ties jomis ir iš čia atsiveriantis puikus vaizdas į Smiltynę.
Pasak jų, turėti pašonėje tokią gamtos dovaną ir visiškai jos neišnaudoti esąs tikras nesusipratimas. Deramai sutvarkius Danės krantines, teigė ekspertai, natūraliai susijungtų Jono kalnelis ir Kruizinių laivų terminalas, kartu tai būtų stiprus postūmis ir Klaipėdos piliavietei regeneruoti bei jos teritorijai į senamiestį integruoti.
Pasak Klaipėdos savivaldybės administracijos Paminklotvarkos skyriaus vedėjos Rimos Noreikienės, idėja sutvarkyti Danės krantines nutiesiant palei upę pėsčiųjų takus Klaipėdoje anaiptol ne nauja.
R. Noreikienė prisipažino seniai svajojanti apie tai, kaip būtų galima sujungti abipus judrios Pilies gatvės esančias senamiesčio dalis bei marių link pratęsti Žvejų gatvę. Geriausia pasak jos, būtų rekonstruoti Pilies tiltą – kilstelėti jį aukštyn tiek, kad po juo galėtų praeiti ne tik žmonės, bet ir pravažiuoti mašinos. „Dabar gi, – apgailestavo valdininkė, – anapus Pilies gatvės esanti senamiesčio teritorija yra atkirsta nuo pagrindinės jo dalies. Tai ne tik mažina jos patrauklumą, bet galimai šiek tiek atbaido ir potencialius investuotojus. Sulydyti šias teritorijas į vieną – idėja išties graži, bet jai įgyvendinti reikalingi milijonai.”
Vis dėlto kai kurie žingsniai, turintys priartinti klaipėdiečius prie vandens, mieste jau daromi. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, jau ateinančiais metais Klaipėdos piliavietės teritorijoje bus pardėtas statyti mažųjų laivelių ir jachtų uostas. Kartu bus rekonstruotos ir Danės krantinės nuo jos žiočių iki senojo Biržos tilto.
Įgyvendinus šį projektą, lėšų kuriam tikimasi gauti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, bus sutvirtintos senojo Pilies uosto fosos krantinės, įrengti mediniai švartavimosi tilteliai, sudarytos sąlygos atplaukusiems laivams ir jachtoms prisijungti prie elektros, vandentiekio tinklų bei interneto. Visą teritoriją ketinama apšviesti dekoratyviniais šviestuvais.
Preliminariais duomenimis, rekonstruotas Pilies uostas vienu metu galės priimti iki 150-ies nedidelių laivų ir jachtų, o kur dar Danės krantinės. Jas planuojama sutvirtinti metalu ir gelžbetoniu. Siekiant autentikos, kaip apdailos medžiagos čia bus naudojami medis ir akmens plokštės.
Pasak projektuotojų, danų firmos COWI bei jiems talkinusios bendrovės „Uostamiesčio projektas” specialistų, Danės vagos gilinti neketinama, tad didesnės gramzdos laivus teks švartuoti Kuršių mariose. Tikimasi, kad nepatogumų nepatirs ir keltininkai, nors sutvirtinus krantines upės vaga gali kiek susiaurėti. Antra vertus, tokia problema nė neiškils, jei bus įgyvendintas miesto politikų pritarimą jau gavęs sprendimas senąją prieplauką įkurdinti Šiaurės rage.
Manoma, jei darbai, kaip planuojama, bus pradėti ateinančiais metais, jų pabaigos sulauksime maždaug po pusantrų metų. Prognozuojama šio projekto vertė – apie 30 mln. litų.
Atgims piliavietė
Ne mažiau ambicingi planai siejami ir su Klaipėdos piliavietės teritorija, ypač dabar – šiai įgijus naujus savininkus. Nuo 2002-ųjų čia jau veikia Pilies muziejus. Gaila tik, kad palydovo neturinčių miesto svečių, o ir dažno klaipėdiečio galimybės atrasti šį išties dėmesio vertą, bet itin gerai „paslėptą” objektą lygios beveik nuliui.
Padėtis turėtų iš esmės pasikeisti 2009-aisiais. Vadovaujantis Vyriausybės nutarimu, tais metais piliavietės teritorijoje vis dar tebedirbanti bendrovė „Klaipėdos laivų remontas” turi galutinai nutraukti savo veiklą. Jei ji šį savo pažadą tesės, miestas perims maždaug 16 hektarų teritoriją. Tada gal išties išsipildys sena klaipėdiečių svajonė šioje vietoje išvysti ir viešbučius, ir restoranus, ir pramogų centrus, ir seniai vizijose regimą stiklo bokštą, o gal net ir apsigyventi. Ar ši teritorija tikrai taps tokia gyvybinga ir patraukli, kaip žadama, didele dalimi priklausys nuo pasirengusiųjų čia investuoti valios bei supratimo.
Bent jau miesto galva R. Taraškevičius ne per seniausiai vienoje tiesioginėje televizijos laidoje klaipėdiečius patikino, kad taip tikrai bus. Pasak jo, įgyvendinus minėtuosius projektus, sustiprės Klaipėdos, kaip jūrų miesto, įvaizdis, be to, atsiras dar pora turistų, o kartu su jais – ir pinigų traukos objektų.
Pilies uoste bei Danėje išsirikiavus jachtoms bei mažiesiems laiveliams galbūt smagiau bus ir šiandien čia vienišam plūduriuojančiam „Meridianui”, tegu ir miesto simboliu vadinamam. Gal tada ir mes, klaipėdiečiai, net ir ant molo neužsiropštę ar Smiltynėn nepersikėlę, pasijusim gyveną ne kur nors Lietuvos glūdumoj, o tikrų tikriausiam uostamiesty. Ypač jei dar ir prie marių prileis.
Senamiesčio gėda – fasadai
Kiekvienam aišku, kad visi čia suminėti projektai reikalingi milžiniškų investicijų, be to, ir įgyvendinami jie ne per metus kitus. Tačiau esama senamiestyje ir tokių darbų, kuriems nudirbti milijonų nereikia. Kur kas svarbiau gera valia ir iniciatyvumas.
Šiandien visi kaip vienas teigia, kad viena iš didžiausių mūsų senamiesčio bėdų – aptriušę fasadai. Gerai dar būtų, jei tik aptriušę. Besidžiaugdami vis gausesniais būriais į Klaipėdą plūstančiais užsienio turistais, rizikuojame visame pasaulyje pagarsėti kaip velykinių margučių miestas. Būtent juos šiandien primena daugelis senamiesčio, o ir šiaurinės miesto dalies pastatų.
Viskas labai paprasta. Įsikuria pirmame aukšte koks nors pinigų nestokojantis verslininkas, išgražina savo valdas, nusidažo fasadą, o visa kita – ne jo rūpestis.
Pasak miesto vyriausiojo dailininko Mindaugo Petrulio, verslininkams, gera valia nudažiusiems visą fasadą, suskaičiuoti šiandien nė vienos rankos pirštų neprireiktų. Gerai dar jei pirmo aukšto šeimininkas – vienas. O jei jų keletas ir kiekvienas nuosavą kampą nusidažo savo mėgstama spalva? Štai jums ir Velykos.
Pasak R. Noreikienės, dauguma senamiesčio pastatų šiandien yra privatizuoti. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, už statinių priežiūrą atsako ne miestas, ne Savivaldybė, o jo savininkas. Tai įrašyta ir Savivaldybės administracijos Statybos leidimų ir statinių priežiūros specialistų parengtose Klaipėdos miesto statinių naudojimo priežiūros taisyklėse. Jose esama ir tokio punkto – „išlaikoma estetiška namo ir jo aplinkos išvaizda”. Negana to, rengiant patalpų perplanavimo projektus projektavimo sąlygų sąvade, be kita ko, įrašomas reikalavimas sutvarkyti ir perdažyti fasadą. Jei šio reikalavimo nepaisoma, objektas tinkamu naudoti nepripažįstamas.
Regis, minėtos taisyklės miesto valdžios rankose galėtų tapti išties grėsmingu įrankiu apsileidėliams drausminti. Tačiau dėl tik politikams žinomų priežasčių jos nuo pavasario vis dar tebeguli nepatvirtintos – atseit tobulinamos.
Antra vertus, sakė R. Noreikienė, net joms įsigaliojus, problema būtų išspręsta tik iš dalies. „Atskiri asmenys nuosavybės teise dažnai valdo pusę namo ar tik kelias jo patalpas, tad Savivaldybė jokios juridinės teisės reikalauti sutvarkyti jiems nepriklausančią fasado dalį neturi. Prašymas gera valia nudažyti fasadą dažniausiai lieka neišgirstas. Senamiestyje beveik visur viršutinius aukštus užima butai. Jų savininkai lėšų fasadams dažyti arba neturi, arba paprasčiausiai to daryti nenori – laukia, kol to imsis kas nors kitas”, – sakė R. Noreikienė.
Vilija Šilinienė