Bendrakursės Brigitos buvau nemačiusi beveik penkiolika metų. Baigusi studijas išvažiavau gyventi į Klaipėdą, o ji liko Kaune. Į studijų miestą atvažiuodavau keletą kartų per metus pas čia gyvenančius gimines, tačiau su Brigita nesusitikdavome.
Kartą viešėdama pas gimines, Laisvės alėjoje kone kaktomuša susidūriau su Brigita. Netikėtas susitikimas buvo malonus mums abiem: tiek daug metų nesimatėme, o juk visada smagu prisiminti studijų metus, bendrus draugus, linksmas istorijas. Pakeitusios ankstesnius dienos planus, nuskubėjome į kavinę. Patogiai įsitaisiusios, užsisakiusios kavos ir brendžio abi smalsavome viena apie kitą: kaip susiklostė gyvenimas, ką veikiame, su kokiais kurso draugais matomės.
Brigita baigusi universitetą įsidarbino ekonomiste vienoje bendrovėje, kur iki šiol ir tebedirba. Prieš penketą metų ištekėjo už kurso draugo Andriaus, augina sūnų ir dukrą. Nustebau, kad Brigita ir Andrius praėjus dešimt metų po studijų tapo pora. Studijuodama Brigita į Andrių nekreipė jokio dėmesio. Andrius buvo neišvaizdus, tylus, gana nedrąsus vaikinas, dažniausiai likdavęs draugų šešėlyje. Gal dėl išvaizdos ir charakterio jis nė vienai bendrakursei nerodė išskirtinio dėmesio. O gal tiesiog nė viena jam nepatiko? Tačiau jis panelės neturėjo ir už universiteto sienų.
Pamačiusi mano nustebimą, Brigita mestelėjo: „O ką? Visos draugės buvo jau seniai ištekėjusios, nevedusių bendraamžių vyrų vis mažėjo, tai ir nusprendžiau stverti, ką galiu”. Brigitai atrodė, kad likti senmerge – beveik pasaulio pabaiga. Jos nuomone, geriau jau gyventi su nemylimu vyru, nei likti vienai visuomenėje, kur į moteris mergautine pavarde vis dar žiūrima kreivai. Brigitos ir Andriaus šeima, jei tikėtume Brigitos žodžiais, gyveno lyg ir normaliai. Tėvų padedami jie pasistatė namą, abu dirba, myli vaikus ir džiaugiasi jų išdaigomis.
Beplepant apie kurso draugus ir studijas, Brigita ilgesingai nutęsdama žodžius ėmė klausinėti apie Saulių, kuris, kaip ir aš, gyvena Klaipėdoje. Ji dėl Sauliaus buvo galvą pametusi, tačiau jis turėjo kitą merginą, su kuria vėliau susituokė.
Studijų metais mes kartais nepiktai iš Brigitos pasišaipydavome, kad ji „džiūsta” dėl Sauliaus, o šis į ją žiūri geriausiu atveju kaip į seserį ar brolį. Paaiškėjo, kad net prabėgus penkiolikai metų Brigita, turėdama savo šeimą, vis dar gyvena iliuzijomis, kad Sauliui ji patinka ir jis ją myli, tik, anot Brigitos, gyvenimas nesusiklostė. Tačiau mums, pažinojusiems juos abu, buvo akivaizdu, kad viskas ne taip.
Pirmomis studijų dienomis Saulius vis pakalbindavo Brigitą, bet šioji savo dėmesį buvo nutaikiusi į kitą vaikiną. Saulius nė nesistengė užkariauti Brigitos. Gal tai buvo tik „žvalgytuvės”? Jis labai greitai susirado panelę iš antro kurso ir į kitas nebesidairė, o Brigita, apsigalvojusi, kad gal „prašovė”, ėmė intensyviai ir nuolat atakuoti Saulių savo dėmesiu. Tačiau jis ja visiškai nebesidomėjo. Neretai Brigitos mėginimai priartėti prie Sauliaus atrodydavo ir komiškai, ir apgailėtinai. Artimiausios Brigitos draugės kartais mėgindavo ją atvesti į protą, kad ji išmestų iš galvos ir širdies Saulių, nes taip ji tik sau gyvenimą gadinanti. Tačiau draugių patarimai jai buvo bereikšmiai: ji net supykdavo, kad kas nors drįsta aiškinti, kaip ji turi elgtis.
Brigitai neatrodė kliūtimi tai, kad Saulius turi merginą, su kuria artimai draugauja, atsiveda į mūsų kurso vakarėlius. Nepaisydama nieko ji nenustojo Sauliaus atakuoti iki pat jo ir jo išrinktosios vedybų. Tik tuomet baigėsi Brigitos meilės „muilo opera”. Taip mes tuomet nepiktai juokaudavome apie Brigitos „žygius” Sauliaus širdies link.
Besišnekučiuojant mums kavinėje Brigita atvirai prisipažino, kad Saulių ji tebėra įsimylėjusi, norėtų su juo gyventi kartu. Juo labiau kad jis prieš porą metų išsiskyrė su žmona. Brigita šių norų įgyvendinimui įžvelgė tik vieną kliūtį – jos santuoką. „Ištekėjau iš nevilties, tačiau skyrybos būtų baisus smūgis Andriui – jis geras žmogus. Be to, juk jie su Saulium kurse buvo geri draugai. O ir dukra su sūnum be tėčio negalėtų gyventi. Todėl negaliu Andriaus palikti, nors ir labai noriu būti su Saulium”, – sakė Brigita. Ji tebegyveno savo jausmais ir klaidingais įsitikinimais, kad tam vyrui ji reikalinga.
Su Saulium aš dažnokai matydavausi: gyvenome netoliese, todėl prie kavos puodelio neretai paplepėdavome ir apie studijų draugus. Brigitą jis buvo prisiminęs gal tik porą kartų. Tvirtino, kad jam buvo linksma, kai mergina taip energingai jo siekė, nors jai buvo atsakyta aiškiai neigiamai.
Vytė
kažkokių neypatingų pletkų rinkinys, o ne straipsnis…