Seimo pirmininkas išvyko į Maskvą gesinti aistrų.
Tikriausiai atsiprašys ir už tai, kad per praėjusią Vasario 16-ąją nuo Signatarų namų balkono megztųjų berečių akivaizdoje jis pareikalavo, idant Valdas Adamkus nevažiuotų į Maskvą. Esą Maskva eina ne tuo keliu. Koks netaktas!
Vizitas į Maskvą rodo, kad dabar jau Artūras Paulauskas atsitokėjo. Kelias yra tas. Manau, kad ir rusai patikėjo tuo atsivertimu, nes mūsų Seimo pirmininkas pakviestas į Kremlių pakalbėti ne apie šį bei tą, bet apie rusišką kovą su terorizmu. T.y. viena jautriausių Rusijos užsienio politikos temų.
Juk Maskvoje „kova su teroristais” yra jos kova dėl ginčytinų Kaukazo teritorijų, kurias Maskva laiko savomis. Iš principo tai kova dėl Rusijos teisės pretenduoti į bet kurios jos pasienio valstybės, vadinamojo „artimojo užsienio”, teritoriją.
Iki Amerikos invazijų į Iraką ir Afganistaną tokiai koncepcijai Vakaruose pritariančiųjų nebuvo. Tačiau palaiminusi amerikiečių veiklą Artimuosiuose Rytuose Rusija išsiderėjo iš amerikiečių ir jų rėmėjų Europoje, kad visa, ką jie daro ir darys su čečėnais (o prireikus, tikriausiai, ir su visais kitais „posovietikais”), bus laikoma ne nusikaltimais, bet kova su terorizmu.
Šiame kontekste Seimo pirmininko vizitas į Maskvą aptarti kovos su terorizmu reikalų yra labai logiškas. Be to, išvyksta ne tuščiomis. A. Paulauskas galės Kremliui ant stalo padėti šiek tiek pašvinkusių, bet malonių dovanų – prieš keliolika savaičių priimtą Konstitucinio Teismo sprendimą dėl interneto svetainės „Kavkaz centr” uždarymo.
Prieš gerus metus Kremliui paprašius Lietuvoje buvo nuspręsta, kad tokių blogų svetainių negali būti, ir ji buvo uždaryta. Po to sprendimą palaimino Konstitucijos dvasia.
Tačiau A. Paulauskas, nepaisant jo jauno amžiaus, kovos su pasauliniu terorizmu rungtyje dar smarkiai atsilieka nuo savo pagrindinio politinio konkurento V. Adamkaus. Prezidentas, kovodamas su terorizmu Amerikos pusėje, jau turi lietuvių kontingentą Afganistane. O Paulauskas į Čečėniją mūsiškių dar nepasiuntė.
Vadinasi, A. Paulauskui dar anksti rikiuotis žygiui į Prezidentūrą. Jis rinkiminėse nuotraukose negalės būti pavaizduotas su buteliu vandens ir su afganų mergaite, kuriai jis to butelio neduoda. Iš humanizmo – kad jos nesumuštų kiti ištroškę vaikai.
Apskritai, amerikiečių inicijuotą invaziją į Afganistatą pavadinęs „žmogiškumo misija”, V. Adamkus įsirašė į pačią aukščiausią Vašingtono asistentų lygą. Iš ten net ir į Jungtines Tautas ne per toli. Dėl tam tikrų aplinkybių ir dvasinių savybių tokio tipo politikas yra naudingas visiems. Įskaičiuojant ir rusus. Taigi ryk mūsų dulkes, Vaira-Vyke!
Kas dėl A. Paulausko, tai jo startinės pozicijos vis dar silpnokos. Kandidatui į rimtus politikus, o ne dvaro intrigantus nedera blaškytis nuo vieno šeimininko prie kito. Nuo Signatarų namų balkono ant Kremliaus kuorų neužsižergsi. Reikia pasirinkti, nes dėl ligšiolinio nenuoseklumo Seimo pirmininko įvaizdis yra muilinokas.
Rūta Grinevičiūtė