Nerimas yra būtina sudėtinė gyvenimo dalis. Tačiau jis kaip brizas – iš pradžių tik keliantis į orą smulkius daiktus, vėliau gali peraugti į stiprų štormą – išgriaunantį gynybines užtvaras, nutraukiantį nuo inkaro laivus, „užverdantį” jūrą, kuri užlieja ir nušluoja namus. Tad ar verta kentėti, kol nerimas virs katastrofa?
Apie tai, kaip atpažinti nerimą ir kaip jį įveikti, kalbamės su psichoterapeutu Sauliumi Liutkumi. Beje, gydytojas sako, jog iš tiesų nerimas ir depresija vaikšto kaip broliai dvyniai, skiriasi tik „papildais”.
Egzistencinis nerimas, beje, nesietinas su metų laikais, taigi ir rudeniu, kaip nesietinas jis ir su žmogaus biologiniu tarpsniu – ir vienuolikmetis vaikas, ištikus dvasinei krizei, suvokęs laikinumą, gali išgyventi didžiulį egzistencinį nerimą, tuo tarpu šešiasdešimtmečiui, perėjusiam į gyvenimo rudenį, egzistencinis nerimas gali virsti „juokų kraštu”; žmogelis ramiausiai sau perka „Jukos” akcijų ir mėgaujasi gyvenimo pilnatve.
Motinos meilės netekties nerimas
„Nerimas turbūt lydi žmogų nuo jo gimimo. Ir turbūt ne be pagrindo tyrinėtojai tvirtina, kad kūdikis jau įsčiose jaučia nerimą, kurį perduoda jam mama, – sako psichoterapeutas. – Ir tol, kol nerimas yra toks, kuris padeda mums gyventi ir išlikti, mylėti, kurti ir būti darbingiems, tol jis yra gera ir privaloma mūsų gyvenimo dalis.”
Kokie nerimo šaltiniai, kurie lydi mus visą gyvenimą įvairiose situacijose? Turbūt vienas iš pirminių šaltinių – vadinamosios separacijos – atskyrimo nerimas, kylantis labai anksti, kai kūdikį pamaitinusi mama atsitraukia, ir jis gali pajausti jos trūkumą ir įsivaizduoti, kad netenka motinos meilės, kad jis yra paliekamas.
Kaip dažnai tas nerimas atsikartoja jau suaugusio žmogaus gyvenime? Jeigu mama sugeba nesiremti anksčiau mūsų šalyje taip mėgstamo Bendžamino Spoko nurodymu, neva vaikas turi aiškiai apibrėžtus poreikių rėmus, ir turi tai iškentėti,- o suvokia tą jo nerimą, ir nesupyksta, grįžta laiku prie vaiko, – tuomet viskas gerai. Jeigu ne – motinos meilės netekties nerimas įvairiausiais pavidalais gali kartotis suaugusio žmogaus gyvenime. Tai yra, kai kiekvienas vėlesnis išsiskyrimas su svarbiu ir brangiu žmogumi tarsi atkartoja tą vaikystės atsiskyrimą nuo motinos.
Traukinys apie savo artėjimą įspėja ūkimu
Vadinamasis kastracinis nerimas į suaugusio žmogaus gyvenimą perkeliamas kaip bausmė už savo norus, troškimus, kurie tarsi yra baustini. Ir jeigu išgyvenimo nerimo šaltinis yra superego, tai tas nerimas labai dažnai išgyvenamas kaip kaltės bei gėdos jausmai.
Nuo nepakeliamo nerimo žmonės ginasi įvairiais būdais, gynybiniais mechanizmais. Viena iš produktyviausių gynybų – tai yra sublimacija, kai lyg ir nepriimtinas troškimas pervedamas į socialiai priimtinas normas ir veiksmus. Ir viena aukščiausių sublimacijos formų yra menas, kūryba, sportas ar kita veikla.
Dar galime kalbėti ir apie signalinį nerimą. Tai nerimas kaip išgirstas signalas, kuris padeda mums apsisaugoti ir išvengti pavojų. Kaip girdime braškant lūžtantį medį, artėjantį traukinį, mums pasidaro neramu, ir spėjame pasitraukti.
Nerimas apskritai yra labai žmogiškas jausmas, ir natūralu nerimauti, jeigu kur užtruko tau mylimas žmogus, kas nors iš artimųjų suserga arba liūdi – mes taip pat galime to žmogaus nerimą pajausti, užjausti ir priimti kaip savo paties. Tačiau kartais nerimas būna pats baisiausias priešas – kai jis peržengia tam tikras žmogui pakeliamas ir ištveriamas ribas, kai sugriūva visi gynybiniai mechanizmai, ir kai atitinkamai susiklosčiusioj gyvenimo situacijoj atsidengia ir prasimuša tas ankstyvasis nerimas, atsineštas iš vaikystės. Tuomet racionaliai jį suvokti yra labai sunku, ieškoma įvairių loginių paaiškinimų, tarkime, iki to, kad išgąsdino šuva ar perkūnas,- ir nuo nerimo bandoma gintis svaigalais ar narkotikais, azartiniais žaidimais, perdėtai aktyviu seksualiniu gyvenimu arba visišku jo atsisakymu. Arba beveik nesibaigiančiomis darbo valandomis.
Įvairių specialybių gydytojai susiduria su tolimomis nerimo pasėkomis: dvylikapirštės žarnos ar skrandžio opa, kitais organizmo sutrikimais. Gydytojai psichiatrai gali susidurti su nerimu, kuris gali būti lokalizuotas vienoje kokioje baimėje. Dauguma fobijų yra sietinos su nerimu, o šiame slypi daugybė pajautų, išgyvenimų bei intymių dalykų, kuriuos patikime tik savo psichoterapeutui.
Skydas prieš panikos atakas
Yra ir socialinis nerimas, kuris pasireiškia baime kalbėti, baime parausti, netekti sąmonės viešoje vietoje, ir tai verčia žmogų izoliuotis. Ir tai gali būti nerimas, kuris kyla nepriklausomai nuo vietos ir situacijos – besiplečiantis, generalizuotas, apimantis daugelį gyvenimo sričių.
Vienas iš baisiausių ir sunkiausių reiškinių žmogaus gyvenime yra nerimo panikos atakos, kai nerimas pasiekia tokį aukštą paroksizminį lygį, jog žmogus jaučiasi prieš jį visiškai bejėgis – atsiranda mirties, išprotėjimo ar kitos nepakeliamos baimės.
Ar turime tokį nerimą kentėti? Be abejo, žmogus turi ieškoti pagalbos, ir ši gali būti kelių etapų ir rūšių. Jeigu nerimas siekia panikos lygmenį, turbūt neapsieisime be gydymo medikamentais. Jie yra pakankamai efektyvūs, tačiau jeigu norime ne tik nuslopinti simptomus, bet ir pašalinti patį patologinio nerimo šaltinį, tuomet dažniausiai tektų rinktis daug sunkesnį kelią nei išgerti tabletę. Tai būtų ilgalaikė psichoterapija. Taigi neturime leisti nerimui virsti apsėdimu, padaryti mus bejėgius, nei tuo labiau laukti ekstremalaus uragano.
Ivona Žiemytė