Gaila Lietuvos studentų. Ne tik dėl nepakankamos aukštojo mokslo kokybės, kurią lemia ir skurdi materialinė bazė. Ne tik dėl „barakų”-bendrabučių, primenančių landynes. Ne tik dėl dalies studentų skurdžios socialinės padėties. Gaila, nes pirmąkart per pusšešioliktų nepriklausomybę atgavusios Lietuvos metų išėjusi į protesto akciją studentija pademonstravo esanti trumparegė.
Gėda, prisipažįsta dalis mitinguotojų, nes ne vienas „kovotojas” už aukštojo mokslo ateitį mitingavo apsižiojęs alaus „bambalį”, įžeidinėdamas savo darbą dirbusius policininkus ir mėtydamas į juos šiukšles ar net sumušdamas Seimo apsaugininką.
Tačiau elementarių elgesio taisyklių nepaisymas – tik vienas, nors ir daug pasakantis, studentų manifestacijos broko dėmuo. Ne mažiau liūdna, kad studentai nepasirodė turintys gebėjimų įžvelgti problemos esmę. Dar ir dar milijonų! Tokią vienintelę išeitį parodė matantys studentai. Mitingo idėjinis vadas – Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentas Viačeslavas Palkevičius viešose diskusijose nesivėlė į svarstymus, kaip panaudojami dabar kasmet gaunami 600 milijonų ir ar galima išspręsti aukštojo mokslo kokybės bei finansavimo problemą be atvangos didinant studentų skaičių, o ne imantis esminių aukštojo mokslo reformų.
Lig šiol tokia stagnacine pozicija buvo kaltinamos aukštųjų mokyklų vadovybės, suinteresuotos nieko nekeisti, tik kaulyti pinigų. O studentai aidu atliepė lygiai tą patį. Ar ne todėl priešmitinginį ir mitingo laikotarpį taip kukliai pratylėjo aukštųjų mokyklų rektoriai? Pavyzdžių, kaip manipuliuoti sauja ambicingų jaunuolių, priverčiant juos dangstyti aukštosios mokyklos administracijos interesus, o ne ginti studentų teises, buvo ir anksčiau. Kieno pusėje Vytauto Didžiojo universiteto Studentų atstovybė, kuri paslaugiai pritarė, ačiūdie, kol kas unikaliam susitarimui su universiteto vadovybe, radusia įstatyminę landą reketuoti po 500 Lt iš kiekvieno pirmąkart perlaikančiojo egzaminą?
Deja, tik po studentų mitingo žadą atgavo Studentų ateitininkų sąjunga, atkreipusi dėmesį, kad universitetų savarankiškumas praktikoje tereiškia universitetų uždarumą, jų veiklos viešosios kontrolės stoką. Apie valstybės lėšų ir turto naudojimo „skaidrumą” visuomenė sužino tik tais atvejais, kai kyla skandalas, kurį tenka spręsti net teismams. Štai dabar aiškinamasi, kaip Kauno technologijos universitetas „valdė” valstybės universitetui patikėtą sportui ir poilsiui skirtą žemės sklypą bei pastatus ant Kauno marių kranto, kurių dalį sugebėjo prarasti dėl keistokos priežasties – mat, per penkiolika su puse metų nesusiprasta susitvarkyti nuosavybės dokumentų.
Ar ne tik rektorius, bet ir studentus tenkina, kad Lietuvos aukštasis mokslas – stačiai stebuklų laukas? Lietuva Europos Sąjungoje pirmauja pagal studentų skaičių tūkstančiui gyventojų, tačiau nė vienas universitetas neprasimuša į prestižinių aukštųjų mokyklų sąrašą, o pagal finansavimą vienam studentui yra dugne. Tačiau ar valstybė, o, tiksliau, mokesčių mokėtojai, privalo finansuoti Lietuvos aukštųjų mokyklų sau prisiskirtą misiją rengti pralavintas kasininkes „Maximoms” ar indų plovėjas Airijos barams? Kur jūs matėt tokį stebuklą: studentų lyderio V.Palkevičiaus teigimu, valstybė kitąmet planuoja skirti aukštajam mokslui 23 milijonais litų daugiau nei šiemet, tačiau tai reikš aukštojo mokslo finansavimą sumažinti 20 milijonų litų.
Net premjeras Algirdas Brazauskas griebėsi už galvos – kaip daugiau gali reikšti mažiau?! Ogi labai paprastai: universitetai pampsta didindami studentų skaičių, nors taip ignoruojami rinkos dėsniai ir tesiekiama išmušti daugiau pinigų iš biudžeto ir dar papildomai uždirbti iš užimsiančių valstybės nefinansuojamas vietas. „Aukštasis mokslas darosi panašus į asocialią šeimą, kurioje daugėja vaikų, bet nesirūpinama jų išlaikymu”, – taikliai pastebėjo Studijų kokybės centro specialistas, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Daujotis.
Be abejonės, dėl to kaltos ir tos trys svarbiausios valstybės institucijos, prie kurių piketavo studentai. Tačiau tai, kad studentai piketavo ne prieš aukštojo mokslo reformų imitavimą, ne prieš atskirų sričių specialistų pasiūlos ir paklausos, apskritai specialistų su aukštuoju mokslu poreikių ignoravimą, ne prieš po universitetų savarankiškumu slepiamą jų prastą vadybą, o kartais net savivalę, rodo, kad Lietuvos laukia prasta ateitis, nes mūsų valstybės ateities – jaunimo – suvokimo diapazonas pasirodė itin siauras.
Aušra Lėka