Žinutė nuo vyro meilužės

Mano meilė laimingai baigės, ji nuėjo linksma su kitais…“ (Yra tokia Smorigino daina.) Arba jis nueina linksmas su kitom. O tau lieka ruduo ir snaigės, vaikai ir gili žaizda širdy.

„Ką man daryti, kaip man toliau gyventi?“ – nebeišlaikė mano draugė ir apsiverkė tiesiog darbe. Nežinau, atsakiau, tai tavo gyvenimas, turi spręsti pati. Nors nuoširdžiai troškau duoti jai tūkstantį patarimų, susitvardžiau ir išlemenau – „Gal nori paskaityti gerą knygą?..“ „Šūdas“, – atsakė ji, ir buvo teisi. Knyga nepadės, jei nenorėsi padėti pati sau. Niekas nepadės.

Ji verkė kaip vaikas ir kaip vaikas tikėjosi pagalbos rankos. Jautėsi visiškai sugniuždyta. Jautėsi taip, kaip jaučiasi moteris, gavusi žinutę nuo vyro meilužės.

Moteris, gavusi žinutę nuo vyro meilužės, yra panaši į vaiką gaisro apimtame name. Jis arba gūžiasi palovyje, arba šoka pro langą. Antrasis žingsnis atrodo baisiau, jam pasiryžti reikia daugiau drąsos – juk šokdamas gali susilaužyti kojas ir šonkaulius. Bet lieka šansų likti gyvam. Pirmuoju atveju, kai pasislepi ir lauki, kol kas nors tave ištrauks, – lauki stebuklo. Jeigu, užsidegus namui, tiki stebuklais, – tau reikia kuo skubiau suaugti.

Būna akimirkų, kaip nebelieka nieko kito, kaip suaugti, nes priprasti prie skriaudos gali tik negyvas žmogus.

Visada atsiminsiu tokį epizodą, kurį man papasakojo viena moteris. Iškentusi juodą negandą, visiškai sugniužusi, ji pasiryžo nueiti pas psichoterapeutą. „Nežinau, kaip toliau gyventi“, – pasakė jam. Po ilgo juodviejų pokalbio psichoterapeutas jai liepė atsitūpti. Ji atsitūpė. Laukė… Ištupėjo dešimt, penkiolika minučių. Gydytojas kažką skaitė, nekreipė į ją dėmesio. Galų gale moteriai nutirpo kojos, ir ji pasipiktino: „Atsiprašau, bet aš daugiau taip negaliu…“ – „Daugiau taip nebegali? – reikšmingai perklausė jis ir po pauzės dar reikšmingiau ištarė: – Tai stokis.“

Išmintingas atsakymas į tavo klausimą „Ką daryti?“.

Stokis ir pasirūpink savimi. Paklausk savęs, ko tu nori. Kai žinai, ko nori, – žinai, ką daryti toliau. Kai žinai, ką daryti toliau, – jautiesi stipresnė. Kai jautiesi stipresnė, – gali žengti žingsnį į laisvę.

Visos mes, išskyrus keletą išimčių (kurios tik patvirtina taisyklę), esame nelaisvėje. Priklausomos nuo meilės, nuo švelnumo, nuo prisilietimo, ištikimybės poreikio. „Negaliu be jo gyventi, negaliu be jo kvėpuoti“, – kažkada sakiau, ir iš tikrųjų jausdavau, kad trūksta oro, kai jis uždarydavo duris. Nes pati tuo tikėjau. O kai patikėjau – „galiu“, pasidarė lengviau kvėpuoti. Štai kas yra laisvė – bėgti iš degančio namo, kad galėtum įkvėpti oro. Ji viduje, ta laisvė…

O ginčytis su vyrais apie „vyrišką laisvę“ – būti poligamiškiems… Neverta. Jeigu išdavęs jis jaučiasi teisus – paleisk jį. Į jo išsvajotąją laisvę.

Ir dar. Kai tau labai sunku ir atrodo, jog nieko nėra šalia, kas galėtų ištiesti tau pagalbos ranką, atsimink, kad vienas žmogus niekada tavęs neišduos. Jis visada bus su tavimi ir visada žinos, ką reikia daryti. Tai tu pati. O kai žinai, ką reikia daryti, – pasijunti stipresnė, o kai pasijunti stipresnė, – lengviau kvėpuoti.

Manau, kad tavo meilė baigėsi laimingai. Ir ne tik todėl, kad tau dar liko ruduo ir snaigės… Pamatysi.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Moterims su žyma , , , , , .

4 atsiliepimai į "Žinutė nuo vyro meilužės"

  1. sara

    nerealiai išmintingas straipsnis

  2. Sandra

    Siurpai per kuna eina.

  3. rasute

    as verkiau kai perskaiciau, tai turetu parskaityti visos moterys. ir nebijoti atsikelti ir eiti, eiti …

  4. irena

    labai teisingi žodžiai, turime išsitesti ir
    mylėti pirmoje eileje savę, tada mylės ir išrinktasis, o jeigu jam geriau su kita
    tegul čiožia neatsigreždamas…mielos moterys gerbkime savę…išdaves viena kartą darys tai nuolat…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.