Ryškėjantys mūsų politinio gyvenimo kontūrai leidžia mėginti prognozuoti, kokia Lietuva galėtų būti po 25 metų. Naivu būtų tikėtis kokio nors griežto analitinio modeliavimo – per vienerius metus Europa ir visas pasaulis gali neatpažįstamai pasikeisti dėl daugelio priežasčių. Bet pamėginti išplėtoti vieną kitą mūsų gyvenimo tendenciją galima – tai bus kažkas per vidurį tarp politinės fantazijos ir analitinio prognozavimo.
Baltasis scenarijus
2030 metais Lietuva Europos Sąjungoje laikoma viena stabilių demokratijų ir dinamiškų šalių. Reformuota aukštojo mokslo ir švietimo sistema orientuota į liberaliąsias studijas, humanistiką, socialinius mokslus ir intensyvų Europos kalbų mokymą. Dviejų užsienio kalbų mokėjimas tampa norma ne tik akademinėje sferoje, bet ir verslo bei medijų pasaulyje.
Anglų kalbai Lietuvoje suteikiamas ypatingas statusas – geriausi šalies universitetai de facto priima akademinės dvikalbystės politiką ir anglų kalba plėtoja mokslinių tyrimų bei akademinių studijų programas. Su Rusijos akademinėmis ir politinėmis institucijomis bendravimas taip pat vyksta anglų kalba. Lietuvos universitetuose atsiranda vis daugiau garsių mokslininkų iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Kaukazo šalių.
Vilniuje ir Kaune veikia europinio garso Rytų ir Vidurio Europos studijų centrai, Pažangiausių studijų institutas (primenantis SCASSS Švedijoje, Budapešto kolegiją Vengrijoje ir NIAS Nyderlanduose). Ne tik menų akademijose, bet ir universitetuose daugėja garsių lietuvių menininkų vedamų meistriškumo kursų iš literatūros, teatro, akademinės muzikos, džiazo ir šiuolaikinės dailės.
Lietuvoje klesti informacinės technologijos ir žinių ekonomika. Verslas itin ekspansyvus ir dinamiškas – lietuvių kompanijos klesti visose Šiaurės ir Baltijos šalyse, Rusijoje ir Borusijoje. Taip dabar vadinasi buvusi Kaliningrado sritis, kuriai Rusija suteikė ypatingą ekonominį ir politinį statusą ir kuri vis aktyviau siekia tapti nepriklausoma Baltijos valstybe su sostine Kenigsbergu.
Lietuva didžiausias savo investicijas ir jėgas skiria švietimo sistemai, ypač akcentuodama gabių vaikų ugdymą ir mokslo darbuotojų rengimą. Ekonominis stabilumas ir aukštas gyvenimo lygis sugrąžina į šalį daugelį emigrantų iš Jungtinės Karalystės, Airijos, Ispanijos ir JAV.
Jie ženkliai pakeičia šalies atmosferą – Lietuvoje daugėja intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo įvairovės, iš spaudos dingsta isteriškas tonas, daugėja tiriamosios ir analitinės žurnalistikos.
Nė ženklo nelieka socialinės depresijos ir politinės apatijos, kuriomis kažkada ši šalis garsėjo. Pavyksta įveikti anksčiau tokį gajų centralizmą – šiuo metu vis daugiau intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo telkiasi Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose miestuose. Tarptautiniai literatūros ir meno seminarai nuolat rengiami nedideliuose šalies miesteliuose siekiant pagyvinti jų kultūrinį gyvenimą.
Sociologinės apklausos ir statistika liudija, kad televizija vaidina vis menkesnį vaidmenį šalies politiniame ir kultūriniame gyvenime. Šalyje klesti knygų leidyba. Politiniame šalies gyvenime gerokai padidėjo interneto ir spaudos vaidmuo.
ES sėkmingai išsprendus visas savo krizes, joje nusistovi ne centralizuotos integracijos, o policentrinės plėtros modelis, paliekantis gan didelę politinių ir kultūrinių variacijų įvairovę. Mažosios valstybės vaidina aktyvų ir svarbų vaidmenį ES gyvenime. Lietuva vykdo ambicingą užsienio politiką vis labiau siekdama priartinti Rytų Europos šalis (ypač kažkada buvusias NVS šalis) prie Šiaurės šalių.
Lietuva tampa ekonomiškai nepriklausoma nuo Rusijos. Dėl įvykusio lūžio technologijose, lygiai kaip ir dėl vis sėkmingesnio saulės ir elektros energijos bei branduolinės energetikos naudojimo naftai netekus savo buvusios reikšmės, Rusija ir Arabų šalys nustoja savo kritinės politinės svarbos JAV ir Europoje, o todėl vis labiau orientuojasi į skurdesnes, menkesnio ekonominio ir technologinio pajėgumo šalis – nafta vis dar intensyviai naudojama Trečiojo pasaulio šalyse, bet JAV ir Europoje ji nustoja vaidinusi lemiamo politikos faktoriaus vaidmenį.
Tai leidžia stabilizuotis Lietuvos politinei sistemai. Rusija nustoja Baltijos šalis bei visą Rytų Europą laikyti savo gyvybinių interesų zona ir sutelkia visą savo geopolitiką į Kinijos problemą. Kinijos ekonominės bei karinės galios ir jos teritorinių pretenzijų baimė priverčia perorientuoti visą teritoriškai ženkliai sumažėjusios Rusijos užsienio politiką į suartėjimą su Vakarais.
Šalies politinėje sistemoje atstovaujama visam politiniam spektrui. Stiprias pozicijas joje turi klasikinės politinės partijos – konservatoriai, liberalai, socialdemokratai ir ne per seniausiai atgiję krikdemai. Esama keleto smulkių euroskeptikų ir ksenofobų partijėlių, bet jos jokios apčiuopiamos įtakos politiniam gyvenimui nedaro.
Kultūriškai Lietuva vis labiau integruojasi į Vakarų pasaulį. Joje veikia nemažos naujai susiformavusios baltarusių, rusų, ukrainiečių, kinų ir libaniečių bendruomenės, bet sykiu apčiuopiamą gyventojų nuošimtį sudaro ir vakarų europiečiai. Lietuva dažniausiai kitose šalyse apibūdinama kaip liberali, laisva, atvira ir saugi šalis, kurioje nėra tikro didmiesčio gyvenimo, kurioje likę daug puikios ir nepalytėtos gamtos ir kurioje galima pabėgti nuo sunkiai pakeliamų XXI amžiaus įtampų.
Lietuvos ateities projektas – naujosios moralinės ir politinės sutarties pasirašymas bei įgyvendinimas, o kartu ir tapimas ES politine tauta – sėkmingai įgyvendinamas.
Juodasis scenarijus
2030 metais Lietuva Europos Sąjungoje laikoma viena iš sudėtingiausių ir depresyviausių šalių. Dėl intensyvios emigracijos šalis praranda daug jaunimo, taip pat ir įvairių sričių profesionalų. Trūksta medikų ir aukštos klasės mokslo darbuotojų. Švietimo ir mokslo sferoje vyksta vakarietiškų ekspertinių ir administracinių praktikų simuliacijos – ES institucijų leksikonas ir procedūros negrabiai maskuoja iš esmės sovietinę švietimo sistemą, kuri išsilaikė stabiliausiai, nepakitusi nuo pat 1990 metų.
Lietuvoje galutinai diskredituotas aukštasis mokslas – atvirai orientuojamasi į masinę edukaciją ir vidutinybes. Plinta naujo tipo mažaraštystė, į kurią stengiamasi nekreipti dėmesio, idant nebūtų pakirsta sertifikatų ir diplomų dalijimo industrija bei su ja susijusi korupcija. Gabesnieji studentai siekia kaip galima greičiau atsidurti Vakarų Europos ir JAV universitetuose.
Jų pavyzdžiu seka ir ambicingesni jauni dėstytojai. Vyresnioji profesūra siekia arba politinės įtakos ir jos garantuojamos neliečiamybės, arba mėgina išsaugoti savo pozicijas, sykiu vis daugiau laiko praleisdama Vakarų šalyse. Suprantama, jei talentas, kvalifikacija ir jėgos tai leidžia.
Šalį vienas po kito krečia korupcijos skandalai. Didelę jų dalį provokuoja arba tarpusavyje konkuruojančios partijos ir jų vadai, siekiantys maksimaliai pasinaudoti žvalgybos ir valstybės saugumo tarnybos duomenimis, arba Rusijos specialiosios tarnybos. Nors kiek pradėjus stabilizuotis politiniam gyvenimui ir stiprėti dešiniosioms, provakarietiškoms ir patriotinėms partijoms, viską nutraukia surežisuoti politiniai skandalai.
Retsykiais instaliuojamos arba penktosios kolonos figūros, arba šantažuojami dėl to nebeturintys ko prarasti politiniai avantiūristai. Lietuvos valstybės atsakingose pozicijose Rusija turi nemažai arba jai atvirai dirbančių žmonių, arba silpnų figūrų, kurias dėl jų turimo „skeleto spintoje” (t.y. blogos biografijos) galima bet kada šantažuoti.
Visą dujų ir naftos sektorių kontroliuoja stambusis Rusijos kapitalas, susiliejęs su Kremliumi. Rusija nepalieka ramybėje Baltijos šalių ir retsykiais kartoja, jog šis regionas yra gyvybinių rusų tautos ir valstybės interesų išraiška. Visa žiniasklaida yra nupirkta Rusijos ir tik retkarčiais sukuria savo nepriklausomybės iliuziją kokiais nors antirusiškais demaršais arba vienu kitu kritišku apžvalgininku, kuriam patikėta paryškinti gražųjį leidinio veidą.
Viskas susidėlioja į savo vietas per Seimo arba šalies Prezidento rinkimus. Rusijai sąmoningai instaliuojant kokį nors kvazisocialistinį ar kvazifašistinį elementą į šalies politinį gyvenimą, Lietuvos politinei sistemai taip ir neleidžiama nors kiek sutvirtėti. Klasikinės partijos merdi. Prieš kiekvienus rinkimus Rusijos naftos ir dujų magnatai Lietuvoje sukuria po kokią nors dukterinę populistinę partiją (buvusi motininė populistinė partija, laimėjusi ankstesnius rinkimus, paliekama ramiai ir tyliai numirti), skirtą konkretiems rinkimams ir konkrečiam asmeniui.
Politinė krizė tampa nuolatine būsena, lygiai kaip ir korupcijos arba praeities kolaboravimo skandalai.
Visos Lietuvos intelektualinio ir politinio elito likučių jėgos tolydžio išeikvojamos į politinę sistemą įleidžiant „virusą” – jam sudoroti tenka griebtis alinančių procedūrų ir sunkios politinės bei žurnalistinės kovos, kuri laikinai suartina kairę ir dešinę, trumpam sutaiko kelių kartų daugmaž patriotiškai nusiteikusius kultūrininkus ar skirtingų ideologinių grupuočių intrigantus, artimus aukščiausiajai šalies valdžiai, bet sykiu ir nualina politinę sistemą. Tokių Piro pergalių Lietuva pasiekia po vieną ar dvi per metus, sumokėdama už jas eiliniu politinės apatijos ir socialinės depresijos priepuoliu.
Vyksta sparti Lietuvos finliandizacija, tik keistesniu pavidalu nei kažkada ji vyko pačioje Suomijoje. Kaip žinia, XX a. Suomijoje politikai siekė įtikti Kremliui, o suomių spauda kategoriškai atsisakydavo publikuoti straipsnius, kuriuose Rusija buvo kritikuojama. XXI a. Lietuvoje Rusiją galima kritikuoti kiek tik nori ir visiškai nebūtina patikti Kremliui. Tiesiog reikia nors kartą pasinaudoti Rusijos kapitalo paslaugomis ir tada iš šio patronažo nebepasitrauksi – arba tau primins ir šantažuos, arba ir toliau rems bei garantuos buvimą aukščiausiame valdžios ešelone. Priešais čia tampa tie, kurie prieina prie vakarietiškų resursų ir tampa nebekontroliuojami.
Vyksta vis didesnė politinio gyvenimo primityvizacija ir kartu pavirtimas į šou – jis galutinai persikelia į televizijos ekranus ir susilieja su masine kultūra. Seimo nariai ir politinių partijų vadai dalyvauja realybės šou bei humoro laidose, kurių nebeįmanoma atskirti nuo rinkiminių debatų.
Vykstant sparčiai ir nebesustabdomai emigracijai iš Lietuvos (vis dažniau tampa protesto prieš korupciją, kleptokratiją ir valstybės kolapsą išraiška), į Lietuvą plūsteli vis daugiau ekonominių ir politinių imigrantų iš buvusių NVS šalių, taip ir iš Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos. Naujai ir sparčiai susidarantys getai sukelia aršias ksenofobines reakcijas. Šalyje stiprėja fašistuojančio jaunimo ir skustagalvių rasistų grupuotės.
Visuomenė pavojingai segmentuojasi. Nebelieka beveik jokių ryšių tarp socialinių grupių. Agresyvaus kičo ir profanų laidų užvaldyta televizija galutinai atsiskiria nuo aukštesnės kultūros. Kontrastai ir idėjinės prarajos ne tik aštrina politinį ir ideologinį susvetimėjimą, bet ir pakerta pilietinio solidarumo likučius.
Kažkada vadinta „Baltijos tigru” Lietuva patiria tiek politinę, tiek ekonominę stagnaciją. Šalyje pradeda stiprėti prorusiškos nuotaikos ir plisti visuotinis nusivylimas Europos Sąjunga ir vakarietišku gyvenimu.
Lietuvos ateities projektas – naujosios moralinės ir politinės sutarties pasirašymas bei įgyvendinimas, o kartu ir tapimas ES politine tauta – patiria krachą.
Leonidas Donskis